Man 31 metai, bet dar niekad neturėjau ilgalaikių santykių su vaikinu. Nutraukiu santykius pradiniame etape ir dažniausiai tai buna mano iniciatyva. Buvau du kartus įsimylėjusi, bet tai buvo meilė be atsako ir su tais vaikinais nebuvo jokių santykių. Bėda, kad kaip man atrodo aš sutinku vien man netinkamus vaikinus. Man visada atrodo, jog mano draugės sutinka gražesnius, geresnius nei aš. Ne taip, kad aš visada lyginčiau, bet maniškiai atrodo visai netinkami niekam. Gal atrodytų ir tikrai svetur žolė žalesnė tik mano vaikinai visada turi vieną didelį minusą. Ar tai būtų sunkus charakteris, potraukis išgerti, kraštutinis šykštumas ir t.t.. Atrodytų, aš tiesiog traukiu netinkamus man vaikinus. Kai kurie vaikinai po draugystės su manim gan greitai susituokdavo arba sukurdavo ilgalaikius santykius. Kai kurie piršosi man arba visaip rodė savo norą sukurti rimtus santykius. Tas irgi ne bėda, nes aš galiu susirasti dar ne vieną, kuris piršis, tik kaip suprasti save ir kodėl taip yra?
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Princese ant žirnio – kadangi nepasirašėte, man būtent taip norisi į Jus kreiptis, perskaičius Jūsų problemą. Paaiškinsiu, kodėl Jūs man asocijuojatės būtent su šiuo pasakos personažu. Kaip suprantu, kalbant konkrečiai, Jūs tiesiog negalite išsirinkti sau tinkamo princo iš viso būrio gerbėjų, kadangi dar santykių pradžioje jie pasirodo esą ne tobuli princai ant baltų žirgų, o tiesiog paprasti netobuli vaikinai, kurie Jums pametėja vieną kitą žirnį, kaip pati sakote „vieną didelį minusą“, dėka kurio Jūsų tolimesni santykiai Jums tampa nepatogūs ir nepatrauklūs – vaizdžiai tariant, ne pakankamai minkšti pūkų patalai.
Miela Princese, man peršasi dvi hipotezės dėl tokio nuolat pasikartojančio Jūsų santykių su vaikinais scenarijaus:
- Jūs esate nelaiminga užburta Princesė, kuriai likimas tyčia lyg piktoji burtininkė siunčia vien tik, kaip Jūs sakote, „visai netinkamus niekam“ vaikinus, o išsklaidyti kerus gali tik princas be minusų. Deja, tokius likimas kaip tyčia siunčia Jūsų draugėms, o du tinkami kandidatai, deje, prajojo pro šalį, Jūsų neišgelbėję.
Taigi belieka tik toliau kantriai ir išrankiai laukti to vienintelio tinkamo princo. Tik bijau, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko kitam pasakos personažui – moteriškei, kuri galiausiai liko su suskilusia gelda. Aš leidžiu sau šiek tiek ironizuoti, tikiuosi mano ironiją priimsite sveikai, kadangi, manau pati suprantate, jog Jūsų problemos kyla ne iš likimo ar kerų, o iš Jūsų pačios. Juk pati laiško gale klausiate, kaip suprasti save ir kodėl taip yra?
- Scenarijus glūdi Jūmyse pačioje, ir jis lyg užstrigusi plokštelė verčia Jus jį vėl ir vėl kartoti. Nors esate jauna ir, spėju, patraukli, jei sulaukiate tiek vyriškos giminės dėmesio, tačiau neesate jauniklė, todėl santykių kūrimas Jums neturėtų būti naujiena. Tačiau Jūsų patirtyje, kaip Jūs teigiate, nėra nė vienų ilgalaikių santykių su vaikinu, yra dvi meilės be atsako ir visa eilė Jūsų pačios nutrauktų santykių pradiniame etape.
Reikia pripažinti pakankamai skurdus ir neraminantis bagažas. Ir nors Jūs užtikrinta, jog galite susirasti dar ne vieną, kuris Jums piršis (nors aš neesu tokia tikra, jog tai tęsis „amžinai“, žinant dabartinę statistiką pagal vyrų ir moterų skaičių), tačiau, net jei taip ir būtų, kyla klausimas, ar Jūs ryšitės kurti ilgalaikius santykius. O jei vėl užgros užstrigusi plokštelė, atsiskleis koks vienas didelis minusas, jei vėl pasijusite princese ant žirnio, kuriai neįtinka jos siekiantys vaikinai bei vyrai, bet ji kažkodėl pati nepatraukia potencialiai tinkančių kanditatų dėmesio? Štai, mieloji Princese, ir atėjo metas atsigręžti į save pačią ir, užuot kritiškai vertinus vien kitus, kritiškai pažvelgti ir į save pačią.
Savo laiškelyje Jūs daugiau kalbate apie kitus, nei apie save, tačiau, kalbėdami apie kitus, daug ką pasakome ir patys apie save. Man susidarė įspūdis, kad save labai gerai vertinate ir pasitikite savo patrauklumu, netgi drįsčiau spėti, jog pernelyg gerai, jei leidžiate sau sutiktus vaikinus apibūdinti kaip „visai netinkamus niekam“ – kategoriškai ir žiauriai pasakyta. Neneigiu, jog galima sutikti netinkamų, nepatrauklių, nepatikimų, net pavojingų vyrų, santykių su kuriais geriau išvengti, tačiau kad taip masiškai tik tokius netikėlius metai iš metų sutikti – tai sunkiai tikėtina, tuolab kad Jūsų aplinkoje Jūsų draugės ir geresnius, ir gražesnius vaikinus, Jūsų požiūriu, sutinka.
Noriu atkreipti dėmesį, jog kai kurie iš Jūsų atstumtųjų irgi sugebėjo sukurti ilgalaikius santykius, susituokti, vadinasi kažkam jie vis gi buvo tinkami. Leiskite tuomet analogiškai paklausti, o ar žinote, kam Jūs pati esate tinkama? Du vaikinai, kuriuos buvote įsimylėjusi, į Jūsų meilę neatsakė. Ar analizavote kodėl? Jūs kalbate apie kitų minusus, o ar savuosius žinote? Kai suvoki savo netobulumą, tuomet ir kitų netobulumą lengviau priimti. Kai kritišką žvilgsnį nukreipi į save, daraisi mažiau kritiškas kitų atžvilgiu, tuo pačiu ir santykių atžvilgiu. Išaugi iš rožinių lūkesčių sulaukti tobulo Kito, nes žinai, kad Pats nesi tobulas, todėl lengviau priimi kitą su jo netobulumu, pasiryžti netobuliems, bet tikriems ir gyviems santykiams, kuomet turimi minusai tampa akstinu keistis ir tobulėti, o ne viską stabdančiu stabdžiu.
Pabaigai norėčiau paminėti vieną dalyką, į kurį atkreipiau dėmesį, skaitydama Jūsų laiškelį – Jūs dažnai vartojate žodį atrodo. Visi nemalonūs dalykai apie netinkamus vaikinus, santykius, minusus, apie kuriuos rašote, Jums vis atrodo, taigi susidaro įspūdis, kad pati neesate įsitikinusi, ar iš tikrųjų viskas yra taip, kaip Jums atrodo.
To Jums ir linkėčiau – suprasti savo tikruosius motyvus, savo lūkesčius, priežastis, kurios Jus skatina bėgti nuo santykių, pažinti savo trūkumus ir privalumus, na trumpai tariant, stengtis pažinti save ir kitus, nesidedant nei rožinių nei patamsintų akinių, kad matytumėt visą spalvų paletę, vietoj to, jog Jums atrodytų, kad, tai ką matote yra vieno atspalvio – rožinio ar pajuodavusio. Savęs pažinimui, kaip visuomet, siūlau psichologinę literatūrą, psichologines praktikas, seminarus, konsultacijas, o pradžiai sveikiausia tiesiog paklausti, ką apie mus mano, kaip mus mato, kaip mus vertina mūsų artimieji ir draugai, ir būti atviriems ne tik pagyrimams, bet ir kritikai.
Taigi linkiu Jums proto ir širdies atvirumo visoms gyvenimo spalvoms!
