Esu nepataisoma pedantė. Namuose nuolat ką nors tvarkau, dėlioju ir randu ką valyti ir plauti. O kai randu ką padėta ne vietoje iškart užsiplieskiu ant vyro ir vaikų. Visiškai nemoku atsipalaiduoti ir matau, kad tai erzina mano artimuosius. Kartais jaučiuosi kaip kokia tvarkos manijakė, bet aš nenbenoriu taip daugiau nes matau kad griauna santykius. Nuo ko reikėtų pradėti kad tokia nebebūčiau?
Diana, 42
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Miela, Diana, iš to kaip pristatote savo problemą, suisidaro įspūdis, jog esate ryžtingai nusiteikusi atsikratyti savo „tvarkomanijos“. Bet pirmiausia vis tik galime pasidžiaugti, jog esate tvarkingas žmogus, mėgstantis, kad daiktai būtų savo vietose. Tai puiki savybė, padedanti organizuoti savo ir savo šeimos gyvenimą; tik, kaip ir visame kame, reikalingas saiko jausmas. O Jums šio saiko jausmo ima ir pritrūksta. Natūraliai kyla klausimas „kodėl?“ ir „kaip?“- kaip tą saiko jausmą pajusti, jei viduje tūnantis pedantizmas veja be atokvėpio ieškoti netinkamų daiktų netinkamose vietose ir, kaip Jūs pati sakote, dėlioti, valyti, plauti ir taip be galo.
Klausimas „kaip?“
Pradėkime, pasipriešindami įprastai tvarkai ir pedantizmui, nuo antrojo klausimo“kaip?“- kaip pajusti saiką tvarkantis. Tvarkymosi procesas pats savaime yra begalinis: dulkės kaupiasi iš naujo, kiek jas bešluostytum, indai patys neišsiplauna ir į lentynas patys nesusidėlioja (o valgyti irgi negalim nustoti), vaikai (o gal ir vyras) akimirksniu sugeba ištepti ką tik išskalbtus ir išlygintus drabužius, šiukšlių kibiras reikalauja nuolatinio dėmesio – ir taip be galo.
Ši begalinė buitis tikrai gali mums apkartinti gyvenimą ir, liaudiškai tariant, „vesti iš proto“, jei tik mes leisimės būti jos vedami. Kur link ji veda, Jūs pati pastebėjote – į nuolatinę įtampą (nesugebėjimą atsipalaiduoti), į santykių problemas (nuolatinis susierzinimas ir priekaištai) ir galiausiai į nuolatinį nepasitenkinimą pačiai savimi. Tad manau, Diana, turėtumėt liautis būti vedama “ponios pedantės buities“, ir pati jai nustatyti gaires ir ribas.
Konkretus pasiūlymas
Kaip tai padaryti konkrečiai? Ogi pasinaudokite turimu sveiku tvarkos pojūčiu, ir konkrečiai suplanuokite savo buities darbus – pvz.: kambariai tvarkomi vieną, du kartus per savaitę – ir ne dažniau (galit numatyti konkrečias savaitės dienas), patalynė keičiama kartą per savaitę, mėnesį – ir ne dažniau (galima numatyti savaitės ar mėnesio dieną), užuolaidos plaunamos kartą, du kartus per metus – ir ne dažniau ir pan. Suplanuoti galite Jums tinkamiausiu būdu ir tikslumu, tik, žinoma, nepersistenkite – pasistenkite pažaboti savo pedantiškumą, kadangi, turite pripažinti, jog visko suplanuoti neįmanoma. Netgi to, ką suplanuosite, ne visuomet pavyks laikytis – ir tai yra puiku, nes tuomet lieka vietos spontaniškumui ir improvizacijai.
Žinoma, aš nekalbu apie spontanišką papildomą dulkių šluostymą – būtent šito Jums reikėtų vengti. Sutaupytą nuo buities laiką geriau skirkite savo būčiai – pabuvimui pačiai su savimi, su artimaisiais, poilsiui, pomėgiams, naujoms patirtims – kam tik širdis geidžia ir protas neprieštarauja. Į buities tvarkymo planus būtinai įtraukite ir artimuosius: tegul kiekvienas aiškiai žino savo pareigas, kad ir labai nedideles. Pasidalinta atsakomybė sutelkia šeimą.
Klausimas „kodėl?“
Taigi, Diana, priartėjom prie praleisto pirmojo klausimo „kodėl?“- kodėl, kaip Jūs pati teigiate, esate nepataisoma pedantė, kodėl Jums sunku pajausti saiko jausmą – „tvarkos pakanka“. Dėl „nepataisomos“ norėčiau paprieštarauti, o dėl pedantizmo, besikėsinančio į Jūsų ir Jūsų šeimos gerovę, reikia pamąstyti. Ne šiaip sau užsiminiau apie pabuvimą pačiai su savimi, kalbėdama apie nuo buities sutaupytą laiką. Pedantams dažniausiai pritrūksta laiko pažvelgti į savo vidų ir gerai įsižiūrėti, kas slypi po pedantizmo kauke.
O išvysti galima įvairias nepatrauklias grimasas– pvz: vidinį nerimą, kuris verčia beprasmiškai valyti amžinas dulkes, nuolatinę įtampą, kuri atima poilsio ir atsipalaidavimo galimybę, užslėptos depresijos užuomazgas, besikėsinančias į gyvenimo džiaugsmą, slopinamą vienišumo jausmą, gniuždantį menkavertiškumo kompleksą, egzistencinę krizę ir kt. Neįsisąmoninti, slopinami jausmai verčia žmogų nerimauti, jog jis jų negali kontroliuoti, t.y. su jais susitvarkyti, tuomet jis pradeda pernelyg stengtis kontroliuoti – tvarkyti išorinę aplinką.
Ką maskuoja pedantizmas?
Į šį klausimą Jūs, Diana, galite atskleisti pati viena ar su kitų pagalba, bet vienaip ar kitaip pradėti reikės nuo įdėmaus žvilgsnio į save, atidėjus į šalį buitinius rūpesčius. Tiesiog pradžiai siūlau pabandyti vieną dieną nieko netvarkyti, palikite viską savieigai (namai tikrai nepražus), o visą savo dėmesį skirkite vidiniams išgyvenimams: stebėkite, atpažinkite, analizuokite kylančius jausmus, mintis, impulsus, troškimus, nuotaikos kaitą ir kt.
Vietoj dariusi tvarką išorėje, įženkite su šluoste ir šepečiu į savo vidinį pasaulį – ten irgi reikalinga pakankama tvarka. Jei įprasite skirti dėmesio savo vidinio pasaulio tvarkai, pamažu įgysite sugebėjimą išlaikyti vidinės ir išorinės tvarkos balansą. Sėkmės darbuojantis!
