„Akistata“, „Prieš srovę“, „Paskutinė instancija“ ir „Kodėl?“ – TV3 televizijos rikiuotė, kelianti pedofilijos bylos audras, sprendžianti maisto kokybės problemas ir neleidžianti minkštuose krėsluose užmigti tiems, kas, redaktorių manymu, poste sėdi kreivai, kas krėsle supasi ir kas krėslą pasistato aukščiau nei dera.
Kandžiausi – op į vieną televiziją
Šis sezonas TV3 televizijai derlingas: buvo prisivilioti trys visuomenei skaudžiomis temomis nebijantys kalbėti ir, jei ne kandų liežuvį turintys, tai bent kandžių aplinkybių sukūrimo meną išmanantys žurnalistai – Rūta Grinevičiūtė – Janutienė, Audrė Kudabienė bei Kristupas Krivickas.
Tai skambios ir aliuzijų šleifą turinčios pavardės. Tačiau žurnalistų laidų žanrai dar „solidesni“ ir keliantys daugiau intrigų: publicistinė laida „Prieš srovę“, kriminalinė publicistika – „Akistata“, publicistinė „Paskutinė instancija“ ir aštrių pokalbių laida „Kodėl?“. Visa tai – viename kanale.
Laidų saitai
Įdomu pastebėti tai, kad laidas vienija ne tik panaši tematika, bet ir autoriai. Štai žurnalistė R. Grinevičiūtė – Janutienė aštriomis kalbomis „skanina“ ne tik laidą „Kodėl?“, bet ir kuria „Paskutinę instanciją“. K. Krivickas yra ne tik laidos „Akistata“ prodiuseris, vedėjas, žurnalistas, bet ir „Kodėl?“ prodiuseris. Daug bendrų taškų, kurie, rodos, neturėtų niekam užkliūti, bet…
Visos šios laidos – „pūlinių pjaustymas“: jos negali būti šviesios, jaukios, sterilios ir be intrigų. Kita vertus, faktas, kad, pavyzdžiui, K. Krivicko prodiusuojama laida „Akistata“ susilaukė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pastabų dėl etikos nepaisymo, o visa laidų ketveriukė nevengia informacijos dalybų tarpusavyje ar bendrų požiūrių, tendencijų, tad, galima spręsti, kad jas jau vienija ir vis didėjantis žurnalistikos etikos sargų dėmesys.
Žiūrovams – įtariems ir smalsiems – „pūlinių pjaustymo“ akcijos negali nepatikti. Tad, nors TV3 televizijos laidos įnirtingai kovoja su LNK, nokauto nepatiria nei viena.
Didelė dozė
Kauno pedofilijos bylos narpliojimas TV3 televizijoje, jei atminusuotume televizijos žiniose ar kito žanro laidose buvusias žinutes, „piko“ metu galėjo sudaryti nei daug, nei mažai – 7 valandas ir 15 minučių per savaitę. Iš kur toks skaičius?
Tai keturių laidų trukmė (su reklamai skirtu laiku): pirmadienis – „Kodėl?“ (50 min.), antradienis – „Prieš srovę“ (50 min.) bei „Akistata“ kartojimas (45 min.), trečiadienis – „Akistata“ (50 min.), „Kodėl?“ kartojimas (50 min.) bei „Prieš srovę“ kartojimas (45 min.), ketvirtadienis – „Paskutinė instancija“ (50 min.), „Paskutinė instancija“ kartojimas (45 min.), šeštadienis – „Kodėl?“ kartojimas (50 min.).
Kas teisus?
Keturių panašaus pobūdžio laidų sutelkimas viename kanale ir informacijos dalybos tarpusavyje – vienos dūdos pūtimas. Jei viena laida peikiama dėl etikos nepaisymo, šešėlis gali kristi ir ant kitų. Žinoma, kuo daugiau diskusijų viešoje erdvėje apie laidas, tuo daugiau šioms reklamos. Kadangi TV3 televizijos vadovybė išplatino pareiškimą, esą etikos sargai, kritikuodami laidą „Akistata“, patys dirba neetiškai, žiūrovams tai – dar didesnis opiumas.
Kita vertus, galima tik spėlioti, kodėl keturių laidų išrikiavimas viename kanale leidžia autoriams kurti tokį produktą, kuris kelia abejonių dėl etikos. Juk šių laidų autoriai, paisydami visų etikos normų, galėtų visuomenę informuoti ypač įtaigiai: kone pusaštuntos valandos per savaitę – prodiuserio svajonė.
Ar tokiomis laidomis tikėti?
Jei būtų vienas ir neginčijamas atsakymas, nereikėtų apie tai mąstyti. Ir apskritai, ką reiškia tikėjimas laida ir jos autoriais? Jei laidos autorių tikslas – įtikinti, jie jau prasilenkia su žurnalistikos principais.
Absoliutus tikėjimas tuo, ką pateikia publicistinės laidos – naivumas. Tokį teiginį galima patvirtinti tuo, jog televizijų transliuojamose laidose pateikiamos pozicijos, mintys ar pasvarstymai turi daug didesnę galią žmogui nei gatvėje sutikto pažįstamo nuomonė. Televizija stovi „laipteliu“ aukščiau žiūrovų ir toks statusas daugelį žiūrovų tenkina arba, kitaip tariant, jie apie tai net nesusimąsto.
Štai dabar skaitydami tekstą, jūs suvokiate, kad straipsnio hierarchija yra tokia: pavadinimas, paantraštė, „dalelių“ pavadinimai ir tik tuomet pats tekstas. Jei teksto vidury didesniu šriftu būtų parašytas žodis arba tokiu būdu būtų išskirta visa eilutė, ji skaitytojui taptų vertingesne už likusią teksto dalį ir teksto hierarchijos atžvilgiu ji būtų „aukščiau“ – pateikimo priemonės suteikia jėgos. Lygiai taip pat yra ir televizijoje. Pavyzdžiui, jau aptartoje laidoje „Akistata“ jos vedėjas K. Krivickas kalba su tam tikrą papildomą informaciją mums signalizuojančiomis priemonėmis (balso tembras, pauzės, povyza ir kt.) ir šios priemonės kartais lemia daugiau nei „po priemonėmis“ paliekami žodžiai ir jų reikšmės. Kitas pavyzdys – laidoje „Kodėl?“ įsiplieskus ginčui, už pašnekovų nugarų įjungiamas specialus apšvietimas – dirgiklis žiūrovų akims. Emocija kurstoma, dirginama, o žodžių reikšmės „įkraunamos“ papildomai. Ir tai tik du atvejai.
O gal laidose pateikiama išties vertinga informacija? Dėl to ginčytis negalima – kiekvienas turi savo tiesą ir tiesas. Tikėti ar ne? Svarbiausia viską vertinti kiek įmanoma objektyviau ir iš tolesnio taško – kad neakintų junginėjamas apšvietimas ir įtampos nedidintų siaubo filmo įgarsintojo posto vertas autorius.
