Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pupelių virimas yra visiška smulkmena: suberi pupeles į puodą, užpili vandeniu, užverdi – ir viskas. Tačiau praktiškai rezultatas dažnai būna nenuspėjamas: kartais pupelės lieka kietos, kartais visiškai ištyžta, be to, nemažai žmonių skundžiasi, kad „pupelės jiems netinka“ ir sukelia pilvo pūtimą.
Dažniausiai problema slypi ne pačiose pupelėse, o jų paruošimo būde. Gera žinia ta, kad tam nereikia jokių stebuklų – pakanka šiek tiek planavimo ir kelių paprastų, nuolat kartojamų žingsnių. Kartą perpratus teisingą pupelių virimo būdą, greitai pastebėsite, kad iš jų ruošiami patiekalai yra ne tik gardūs, bet ir gerokai švelnesni virškinimo sistemai.
Kaip virti pupeles, kad jos būtų minkštos ir nesuskiltų?
Pirmoji taisyklė – pupeles visada mirkykite. Sausos pupelės verda gerokai ilgiau, lengviau kietėja, o jų sėklos dažniau skyla. Mirkymas atkuria natūralią pupelių struktūrą po džiovinimo ir paruošia jas virimui. Minimalus mirkymo laikas – apie septynias valandas, tačiau geriausia pupeles palikti mirkti per naktį.
Vandens, kuriame mirko pupelės, pakartotinai nenaudokite – jį tiesiog išpilkite. Mirkymo vandenyje lieka dalis medžiagų, siejamų su pilvo pūtimu ir virškinimo sutrikimais. Kai kurie į mirkymo vandenį deda truputį sodos, kad sutrumpėtų mirkymo ir virimo laikas. Toks būdas iš tiesų veikia, tačiau labai lengva persistengti – per didelis sodos kiekis pakeičia pupelių struktūrą ir jos virsta menkai apetitiška koše.
Išmirkusias pupeles užpilkite šviežiu vandeniu taip, kad skystis dengtų sėklas maždaug dviejų pirštų storio sluoksniu. Visada virkite ant silpnos ugnies – taip pupelės geriau išlaikys formą.
Galima taikyti ir vadinamąjį dvifazį virimo metodą. Pirmiausia užvirinkite pupeles, trumpai pavirkite, išjunkite ugnį ir palikite puodą uždengtą maždaug valandai. Tuomet nupilkite vandenį, vėl užpilkite šviežiu ir virkite, kol pupelės taps minkštos.
Kaip virti pupeles, kad jos būtų lengviau virškinamos?
Po mirkymo pupeles visada užpilkite šviežiu vandeniu. Verdant galite įpilti šiek tiek riebalų, pavyzdžiui, šaukštelį aliejaus arba alyvuogių aliejaus. Taip pupelės mažiau putos ir jas bus lengviau maišyti.
Druską geriausia berti virimo pabaigoje. Per anksti pasūdyta pupelė, ypač jei ji senesnė, gali ilgiau kietėti ir sunkiau suminkštėti. Vietoj druskos virimo pradžioje naudokite prieskonius, kurie padeda virškinimui: lauro lapus, mairūną, čiobrelį, kmynus.
Atkreipkite dėmesį į vandenį ir rūgščius priedus. Kietas vanduo iš čiaupo bei pomidorai, pomidorų tyrė, actas ar rauginti kopūstai, sudėti virimo pradžioje, gali gerokai pailginti pupelių virimo laiką – jos išlieka kietos. Jei norite pupeles derinti su rūgštesniais ingredientais, juos dėkite tik tada, kai pupelės jau beveik minkštos. Taip pat prisiminkite, kad senesnės pupelės visuomet verda ilgiau.
Kaip laikyti pupeles?
Sausas pupeles laikykite sandariame inde, sausoje vietoje, atokiau nuo saulės ir drėgmės. Atidarytos ir mėnesiais spintelėje stovinčios pakuotės lemia, kad pupelės „išsivėdina“, sugeria aplinkos kvapus ir vėliau prasčiau brinksta.
Verdant pupeles į puodą galite įdėti kelis daržovių gabalėlius – morkos, petražolės šaknies ar saliero šaknies. Jos ne tik pagerina skonį, bet ir palankiai veikia žarnyną, todėl patiekalai su pupelėmis dažnai būna lengviau toleruojami.
Jei planuojate virti didesnį kiekį pupelių, drąsiai pasiruoškite jų iš anksto. Išvirkite pupeles iki „al dente“ konsistencijos, nukoškite, atvėsinkite ir išdėliokite ant padėklo ar lentelės taip, kad sėklos tarpusavyje nesiliestų. Kai pupelės visiškai užšals, suberkite jas į maišelius ar dėžutes. Taip užšaldytos pupelės išlaiko formą, nesulimpa į vieną gabalą ir vėliau gali būti beriamos tiesiai į sriubą, troškinį ar padažą.
