„Purvas“. Kaspinuotis liko be vaidmens, žiūrovas – su gera nuotaika

Laikas.lt
Dovilė Raustytė

Pasak vieno garsiausių lietuvių režisierių ir scenaristų Vytauto Žalakevičiaus, niekada nepavyks nufilmuoti geriau nei parašyta. Nėra labai originalu pradėti tekstą svetimomis mintimis, tačiau kalbant apie „Purvą“ (Filth, 2013) tai daryti verta. Kūrinys tikrai ne visada nusileidžia savo ištakoms.

Pamenate legendinį „Traukinių žymėjimą“(Trainspotting, 1996)? Jei žiūrėjote šį filmą, labai tikėtina, buvote atsivertę ir Irvine’o Welsho knygą tokiu pat pavadinimu. Taigi „Purvas“ priklauso tam pačiam raštingajam škotui. Susipažinusius su jo kūryba tikrai nenustebins galybė keiksmažodžių ir sekso scenų, krūvos narkotikų, balos vėmalų, psichuojantys ir smurtaujantys veikėjai, juodas humoras ir sarkazmas – žodžiu, išvirkščia Škotija. Bet… gali nustebinti faktas, kad kažkas ryžosi visa tai perkelti į didžiuosius pasaulio ekranus. Žinoma, režisierius/scenaristas visuomet turi galimybę sušvelninti situaciją, tačiau, kaip tai padaryti, kad nenukentėtų rašytojo sukurti veikėjų charakteriai, nedingtų tai, kas buvo norima pasakyti jo kūriniu. Arba, kaip „Purvo“ atveju, neišgąsdinti žiūrovo šiais vienišų valentinų ir meluojančių moterų laikais.

Taigi kaip škotų režisieriui Jonui S. Bairdui pavyko į didįjį ekraną sutalpinti štai tokį personažą:

svarbiausia „Purvo“ figūrą – policininkas Bruce’as Robertsonas (akt. Jamesas McAvoy), kaip ir priklauso pareigūnui, gyvenantis pagal griežtas taisykles: kasdienė kokaino, antidepresantų ir viskio dieta, pastovūs slapti lytiniai santykiai su kolegų antrosiomis pusėmis, besąlygiškas atsidavimas bendradarbių šmeižimui ir intrigų darbe kūrimui, valios ugdymas naudojant smurtą, šantažą, o kartais ir lytinę prievartą prieš nusižengusius įstatymams, nuolatiniai rasistiniai ir seksistiniai išsišokimai. Trumpiau rašytojo žodžiais tariant – britų policininkas su knysle vietoj nosies.

Toks jis knygoje, toks ir filme. Šiuos du šiek tiek bukowskiškus Bruce’us galima sakyti, skiria tik vienas niuansas – kaspinuotis. Pamenu, prieš porą metų skaitant „Purvą“ (2010, „Kitos knygos), buvo be galo sunku įsivaizduoti j ekranizaciją, būtent dėl minėto parazito, gyvenančio pagrindinio personažo organizme. Išgirdus apie kuriamą filmą, knietėjo pamatyti, kaip kūrėjai išsprendė šią užduotį. Ogi labai „genialiai“: popieriniame „Purve“ nuolat išangę besikasantis Bruce’as Robertsonas filme virto ne kirmelės, o niekšybėmis užslopintos sąžinės griaužiamu verksniu. Kad būtų aiškiau pacituosiu „Purvo“ anotaciją: „Kaspinuotis – sveiko proto balsas, Bruce’o superego liekana, gyvenantis policininko viduriuose.“

Originalios sveiko proto metaforos skaitmeniniame „Purve“ atsisakoma. Čia Bruce’ą ištinka silpnumo akimirkos, kuriomis prisimenamos jį palikusios žmona ir dukra. Jis vienišas verkia apleistame bute, žiūrėdamas laimingų šeimos akimirkų video. Kad nebūtų taip liūdna, šniaukšteli kokaino, gurkšteli viskio ir surenka kolegos žmonos numerį, o jai atsiliepus, apsimeta telefoniniu maniaku. Skaudi netektis savęs ir aplinkinių destrukcija užsiiminėjantį Bruce’ą pateisina, parodo, kad šiame gyvulyje yra ir žmogiškumo, tik patirtas skausmas jam neleidžia prasiveržti. „Kažkada aš buvau geras žmogus“, – sako Bruce’as savo kolegei. Štai kuo buvo pakeistas vaidmens negavęs kaspinuotis. Nesisekė jam ir knygoje. „Šeimininko jau nebėra ir aš negaliu ištverti. Negaliu išsaugoti savo gyvybės už Šeimininko kūno ribų… kaip ir Kitas, aš mirštu, mirštu, mirštu kartu su Šeimininku, palikdamas klykiantiems kitiems, visada kitiems, surinkti skeveldras“, – tokiu „kaspinuočio“ monologu užbaigiama knyga. Bruce’as nusižudo. Visa laimė, kad tai jis padaro ir filme. Kad būtų saldžiau jis užneria sau ant kaklo kilpą iš nepažįstamos moters dovanoto šaliko, kuriuo ji policininkui atsidėkojo už bandymą išgelbėti sutuoktinio gyvybę. Taip, Bruce’as jums turi paruošęs keletą staigmenų.

Taigi, jei jau pradėjote pavargti nuo vimdančio pasiruošimo didžiosioms šventėms, būtinai pažiūrėkite šį filmą, Bruce’as jums pademonstruos, kaip reikia švęsti Kalėdas. Jei seniai buvote spragėsiais kvepiančiame kino teatre, pats laikas jį aplankyti – ne taip dažnai ten rodo kažką gero. Priežasčių pasižiūrėti šį filmą galima prigalvoti ir daugiau, bet dabar išvada – knyga daug sunkesnė ir purvinesnė už filmą, rekomenduotina išskirtiniams gurmanams, ko nepasakysi apie juostą, su kuria puikiai laiką praleis visi mėgstantys geras komedijas.