Pusmetis internete – priklausomybė tarp 4 sienų (Interviu)

Dovilė Raustytė

33 metų bulgarė Stanislava Čiurinskienė 6 mėnesius gyveno internete. Daugelis paklaustų: „O kas čia tokio? Aš jau daug metų bent kelias valandas per dieną praleidžiu naršydamas.“ Taip, bet ši jauna moteris pusę metų nebuvo iškėlusi kojos iš namų: bendravo, pirko, dirbo tik virtualioje erdvėje.

Kodėl ji taip elgėsi, kokios buvo tokio gyvenimo pasekmės, prie kokių išvadų prieita neplanuotai pasibaigus eksperimentui „Second Life“ ir kiti įspūdžiai – pačios Stanislavos lūpomis.

Papasakokite, koks buvo Jūsų santykis su internetu prieš eksperimentą?

Turėjau labai mažai patirties internetinėje erdvėje – nebuvau susikūrusi nė vieno profilio socialiniame tiklalapyje, nesinaudojau elektronine bankininkyste ar e. parduotuvėmis, skaičiau tik popierinę spaudą. Iš viso nesupratau žmonių – kodėl jie gaišta laiką bendraudami internetu. Aš netgi jo savotiškai bijojau, nes mačiau, kaip internetas keičia žmones.

Tai kaipgi nusprendėte savo kasdienybę iškeisti į virtualų gyvenimą?

2007 m. buvo nebeįmanoma rasti su kuo išgerti alaus, nes visi, kaip susitarę, laiką leisdavo socialiniuose tinklalapiuose, pažinčių svetainėse, forumuose… Taigi, būdama visam tam svetima ne visada jausdavausi patogiai. Savo pirmąjį profilį ir susikūriau tam, kad daugiau galėčiau pabendrauti su senais draugais. Tačiau pastebėjau, kaip paprasta internete rasti artimą sielą.

Ar tuomet, kai nusprendėte „persikraustyti“ į internetą, turėjote vyrą arba vaikiną?

Tuo metu aš buvau ištekėjusi už lietuvio, su kuriuo gyvenome Bulgarijoje. Mes buvome draugai, kolegos, šiaip geri žmonės, bet, kaip vėliau paaiškėjo, norėjome iš gyvenimo visiškai skirtingų dalykų. Taigi, migracijai į internetą mūsų santykių pabaiga taip pat turėjo įtakos.

Žinau, kad iš viso turėjote susikūrusi 13 skirtingų profilių: vienišo tėvo, medicinos studento, pagyvenusio gėjaus ir t. t. Kiek laiko kasdien skirdavote bedraudami su žmonėmis?

Taip, turėjau 12 netikrų ir vieną tikrą profilius. Susiradau be galo daug draugų, taigi jiems kartais skirdavau 20–24 valandas per parą. Kartais net užsistatydavau žadintuvą, kad pabendraučiau su nauja drauge kanadiete, po puslavandžio išgirsdavau signalą, jog laikas kalbėtis su kaimyne ar mama, o po to leisdavau sau pusvalandį nusnūsti ir t. t.

Apgaudinėjote labai daug žmonių. Ar niekada nebuvote sučiupta meluojanti? Gal ir pati esate išaiškinusi melagingų tapatybių?

Taip, aš labai daug ką apgaudinėjau, bet lygiai taip pat ir pati buvau apgaudinėjama. Tad dabar tai vadinu sportu. Pastebėjau štai ką – anksčiau ar vėliau bendraudami žmonės atskleidžia savo tikruosius veidus. 

Gal dabar iš karto atskiriate, kuris profilis tikras, kuris – ne?

Taip, man užtenka minutės ir galiu tai pasakyti. Kiekvienas, intensyviai metus bendravęs internete, gali tai padaryti. Pavyzdžiui, jei pažinčių svetainėje žmogaus profilis turi tik vieną nuotrauką, jau gali įtarti, kad „tikrasis aš“ slepiamas.

Pamenate keisčiausią internete sutiktą pašnekovą? Gal gėtumėte apie jį papasakoti?

Jis buvo ne tiek keistas, kiek pamišęs, tačiau teigiama prasme. Jo istorija tikrai neeilinė. Jis norvegas, susipažinęs su kanadiete pažinčių svetainėje. Po aštuonių mėnesių bendravimo internete ji nuvyko pas jį į Norvegiją. Labai greitai jie susituokė. Tačiau kuo toliau, tuo labiau gyventi kartu darėsi neįmanoma, taigi po trejų metų jie išsiskyrė vienas kito nekęsdami. Bet jai grįžus į Kanadą, jie vėl vienas kitą įsimylėjo. Jie vis dar „gyvena kartu “, žinoma, internete. Taip jie jaučiasi saugiau. Ir aš sakau – geriau taip, nei niekaip. 

Kaip Jūs tuo metu užsidirbdavote pinigų?

Bendraudama su tiek daug žmonių, gaudavau begalę informacijos savo straipsniams, iš to ir gyvenau. Taigi, dirbdavau internete, o uždirbtus pinigus čia pat ir išleisdavau pirkdama maistą bei kitus būtinus daiktus.

Ar per tą pusmetį rūkėte, vartojote alkoholį?

Šis projektas man padėjo mesti rūkyti po penkiolikos priklausomybės nuo tabako metų. Tiksliau, tai padariau likus mėnesiui iki projekto pradžios. Kadangi sėdėjau namuose ir nesilankiau jokiuose baruose, neužsirūkyti buvo daug lengviau. Alkoholio taip pat nevartojau, nes virtualioje erdvėje šie dalykai nebetenka prasmės. Čia susitikus su žmogumi nejauti poreikio išlenkti taurelę.

Ar bendraudama naudodavote kamerą?

Ne, niekada. Tai būtų sunaikinę taip mane žavėjusį anonimiškumą.

Ar per visą šį laiką rūpinotės savo išvaizda, nors niekas Jūsų ir nematė?

Tai buvo blogiausia – aš visiškai nebegalvojau, kaip atrodau. Mano kasdienė apranga buvo gerokai per dideli marškinėliai. Nors ir šiaip buvau liekna, numečiau dar penkis kilogramus, nes visai pamiršau valgyti. Taigi, po eksperimento atrodžiau tikrai sudžiūvusi.

Ar ilgainiui supratote, kad esate priklausoma nuo interneto?

Tiems žmonėms, kurie sako „man taip niekada neatsitiks“, galiu tik pasakyti, kad „niekada nesakyk niekada“. Aš taip pat nemaniau, jog taip greitai įklimpsiu virtualioje erdvėje. Prireikė mėnesio, kol galutinai ja susižavėjau. Beje, be galo daug šeimų išyra, kai vienas iš sutuoktinių pradeda gyventi internete. Šokiruoja, bet aš per tą pusmetį sutikau daugybę žmonių, kurie apie metus nebuvo iškėlę kojos iš namų susitikti su draugais ar apsipirkti.

Ar per tuos šešis mėnesius pasiilgote tikrojo gyvenimo?

Ne. Juk narkomanai, alkoholikai ar nuo kitų dalykų priklausomi žmonės negalvoja apie praeitį, ypač po pusmečio. Išorinis pasaulis mane ėmė bauginti taip, kaip kažkada – virtualusis.

Ar sunku buvo grįžti į ankstesnįjį gyvenimą? Išgyvenote abstinenciją?

Tai buvo be galo sunku. Net nežinojau, dėl ko galėčiau norėti grįžti. Tai tikriausias abstinencijos įrodymas. Labai ilgėjausi virtualiojo pasaulio. Daug keliavau, kad tik būčiau toliau nuo interneto. Rygoje parašiau didžiąją dalį savo knygos „Second Life“, kuri po pristatymo Bulgarijoje susilaukė išskirtinio dėmesio. Taip po truputį prasidėjo grįžimas į realybę, o gimus sūnui ir galutinai persikėliau į ją.

Neteko susimaišyti, kuris gyvenimas yra tikrasis, o kuris ne?

Žinoma, buvo akimirkų, kai sudvejodavau. Tačiau jis tikras yra tiek, kiek tu pats jame esi tikras.

Koks Jūsų požiūris į internetą dabar, po eksperimento? 

Galėčiau sakyti, kad viskas baigta ir kad tai buvo tik 6 mėnesių draugystė. Tačiau aš meluočiau. Ne taip seniai ištekėjau dar kartą, vėlgi už lietuvio. Gyvename Briuselyje, kur neturiu daug draugų, tad su senaisiais bičiuliais iš Bulgarijos ir Lietuvos bendrauju internetu. Kai nevaikštau gryname ore su sūnumi, laiką leidžiu internete rašydama straipsnius, knygas. Kartais susitinku su „mamyčių forumo“ dalyvėmis. Šiaip su realiuoju pasauliu mane sieja tik mano vyras ir vaikas. Bet man patinka toks gyvenimas.

Kiek šis eksperimentas Jums buvo naudingas finansine prasme?

Pasaulyje siaučianti ekonominė krizė internetą aplenkia. Čia žmonės prisigalvoja įvairiausių būdų prasimanyti pinigų. Jis tarsi Berlyno siena tarp turtingų ir skurdžių šalių, pavyzdžiui, Vakarų Europos ir Afrikos. Tai tik įrodo, koks jis svarbus vystymosi procese.

Emocijos ir pinigai – du dalykai, siejantys tikrąjį ir virtualųjį pasaulius. Pasinaudodama emocijomis, parašiau knygą „Second Life“ ir dar prieš prasidedant projektui žinojau, kad finansine prasme jis bus tikrai vykęs.

Šis straipsnis publikuotas kovo mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema PINIGAI, kurį galite rasti Vilniaus ir Kauno viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:

Pinigai: kaip juos valdyti?
Londone dirbanti Monika: „Svarbiausia – noras ir motyvacija“ (Interviu)
Aistra muzikai – A. Lastauskaitės sėkmės garantas (Interviu)
„Estomanės Giedrės istorija“ (Interviu)
Kaip Jonas Jonikaitis darbą rado (Interviu)
„Čiop Čiop“– maistas „be dramų“
Kino teatrai Lietuvoje: mažieji dovydai prieš „ Forumo“ Galijotą?
Kiek monetų gatvės muzikanto kepurėje? (Foto)
Pasidaryk Pats. Nori interneto tinklalapio – susikurk! (Foto)
Biuruose – ne tik kostiumai (Foto)
Kaip turkiškas kebabas virto lietuvišku (Foto)
Kaip netapti apsimetėlio jogos mokytojo pelno šaltiniu? (Interviu)
Motoakrobatiko Aro variklis – adrenalinas (Foto)