Igor Sigal
Nuotr. Tomas Adomavičius
Vakar, vasario 6-tą dieną, Kauno „Žalgirio“ arenoje koncertavo kultinė vokiečių industrinio metalo grupė – „Rammstein“, kuri ištikimiems gerbėjams pristatė laiko patikrintų hitų retrospektyvą bei ugningą veiksmą.
Koncertą pradėjo gotikinio metalo kvintetas „Deathstars“ iš Švedijos. Vokiečiai pasikvietė juos kartu į „MADE IN GERMANY 1995 – 2011“ pasaulinį turą, kaip stilistiškai artimą grupę.
Čaižus, oro pavojaus sirenų garsas, paskelbė „Deathstars“ pasirodymo pradžią. Užgesus šviesoms, pasirodę švedų muzikantai, iškart bandė pelnyti publikos simpatiją savo energingu grojimu. Jų vokalistas, Whiplasheris Bernadotte (tikras vardas Andreas Bergh), kelis kartus ištaręs lietuviškai „ačiū“ bei gavęs ovacijų dozę, priminė visiems susirinkusiems, jog jų dar laukia „Rammstein“ kolektyvo muzikinės ir ne tik staigmenos.
Po skandinavų grupės pasirodymo, sceną užvaldęs techninis personalas, gana greitai sustvarkė sceną svečiams iš Vokietijos. Kelios minutės po devintos vakaro, visiškai pamiršusi vokišką punktualumą, „Rammstein“ grupės narių procesija pradėjo judėti link scenos, lėtai žengdama tarp gerbėjų. Rankose jie nešė deglą bei dvi veliavas – Lietuvos ir dar vieną, su „Rammstein“ ženklu raudoname fone.
Apšviesti ryškiomis prožektorių šviesomis ir skambant perkusijai, muzikantai užlipo ant mažesnės scenos, esančios salės viduryje. Iš palubės lėtai nusileido dūmus bei žiežirbas spjaudantis tiltelis, kuriuo jie nužygiavo į pagrindinę sceną, virš apstulbusios žiūrovų minios. Gitaristas, Richardas Kruspe, tiltelį įveikė žygiuodamas tarsi robotas. Muzikantams pasiekus sceną, juoda uždanga prasiskleidė ir atvėrė iki to momento slėptas dekoracijas – keturis milžiniškus, ore kabančius ventiliatorius, kurie per visą koncertą, keitė savo pozicijas bei podiumą, papuoštą grupės simbolika.
Pradėjus skambėti pirmos dainos akordams, pasipylė žiežirbų lietus, o per priedainį jau pasirodė ir tikrosios liepsnos, kurių karštis, panašu, buvo jaučiamas kiekviename arenos kampe. Akivaizdu, kad gausus pirotechnikų būrys, kartu su „Rammstein“ vyrais, sukūrė puikią garso ir vaizdo simbiozę. Kiekvienas nuaidėjęs sprogimas ar išsiveržantys ugnies liežuviai buvo taikliai sinchronizuoti su būgnininko, Christoph „Doom“ Schneiderio, mušamu ritmu.
Taip pat netrūko ir kitų efektingų ir ištikimiems gerbėjams žinomų triukų: degantys mikrofonų stovai, ugninės strėlės, paleistos virš žiūrovų galvų, gitaristų spjaudymasis ugnimi, dėvint specialias kaukes prijungtas prie deguonies balionu. Kaip iliustraciją dainai apie kanibalą, iš scenoje esančio rūsio, buvo išridentas didžiulis puodas, kuriame slėpėsi „Rammstein“ klavišininkas Christianas „Flake“ Lorenzas, kurį ugniasvaidžiu bandė „išvirti“ grupės lyderis Tillas Lindemannas, apsirengęs pragariškojo virėjo kostiumą, ir tuo pačiu nepamiršdamas stebinti publikos savo vokaliniais sugebėjimais.
Įpusėjus koncertui, tas pats klavišininkas Christianas „Flake“ Lorenzas, matyt bandydamas išvengti „vakarienės“ likimo, atsisėdęs į pripučimą valtį „plaukė“ per iškeltas ziūrovų rankas. „Parplukdytas“ pas savo grupės draugus Christianas grižo į savo vietą, šalia klavišinių, į bėgimo takelį.
Pasibaigus vienam dainą iliustruojančiam mini spektakliui, prasidedavo kitas. Neužilgo, virš žiūrovų galvų vėl buvo nuleistas tiltelis, jungiantis dvi scenas. Mažojoje scenoje sunkiuosius garsus grojo tik vienas grupės narys, kitiems teko kenktėti botagų plakimą iki scenos keliaujant ropomis. Juos vedė būgnininkas, pasidabinęs moterišku peruku ir suknele. Artėjant prie mažosios scenos, vokalistas bandė imituoti lytinį aktą, už ką buvo stipriau išplaktas.
Pagauti tokios sadomazochistinės nuotaikos, visi šeši muzikantai įsitaisė mažojoje scenoje ir pradėjo groti kitą kūrinį, per kurį Herr Tillas atsisegė kelnes, ištraukė penio imitaciją ir į žmonių minią ėmė purkšti baltą skystį.
Atlikę kelias dainas mažojoje scenoje, muzikantai grižo atgal į didžiają, į kurią jau iš palubių buvo nusileistas dar vienas didelis ventiliatorius.
Koncerto pabaigai „Rammstein“ paliko stipriausias savo dainas. Vokalistas dainavo vilkėdamas įspūdingo dydžio angelo sparnais, kurie degė atvira liepsna. Iki tol nelabai bendravęs su publika Tillas, nusprendė prabilti:„Rankas į viršų“, – šūktelėjo jis beveik be akcento. Nieko nelaukdama gerbėjų minia jam atsakė šūksniais ir ovacijomis. Paskutinę dainą vainikavo gigantiška rausvos spalvos patranką, kuria po sceną purkšdamas putas ant visko tą vakarą mačiusių žiūrovų galvoų važinėjo Tillas.
„Rammstein“ atsisveikindami priklaupė ant vieno kelio ir lietuviškai padėkojo. Šie paskutiniai žodžiai nuskendo patenkintų žiūrovų šurmulyje.
