Tarptautinė astronomų komanda, pasitelkusi Džeimso Webo kosminį teleskopą, aptiko neįprastą milžinišką galaktiką, kuri, regis, jau beveik visiškai nustojo formuoti naujas žvaigždes. Dėl savitos formos ir ryškiai raudonos spalvos ji praminta „Raudonąja bulve“. Šis radinys padeda geriau suprasti, kaip ankstyvojoje Visatoje gali „užgesti“ net itin masyvios galaktikos.
Astronomai, stebėdami dujomis turtingą kosminio tinklo mazgą MQN01, netikėtai išvydo masyvią ir išskirtinai raudoną galaktiką. Ji pavadinta „Raudonąja bulve“ ne tik dėl spalvos, bet ir dėl neįprastų kontūrų, išsiskiriančių iš kitų panašaus laikotarpio objektų.
Objektas MQN01 J004131.9−493704 yra srityje, kur fiksuojamas didelis raudonasis poslinkis (z ≈ 3,25), todėl jį matome labai ankstyvame Visatos raidos etape. Paprastai kosminio tinklo mazgai pasižymi milžiniškais šaltų dujų telkiniais, kurie turėtų skatinti itin intensyvią žvaigždėdarą. Vis dėlto „Raudonoji bulvė“ elgiasi priešingai, nei būtų tikėtasi.
Galaktika išsiskiria neįprastomis fizinėmis savybėmis. Jos žvaigždžių masė siekia apie 110 milijardų Saulės masių, o pusiaušviesis spindulys yra maždaug 3,1 × 1016 kilometrų (apie 3260 šviesmečių). Nepaisant įspūdingų mastelių, joje aptikta neįprastai mažai molekulinių dujų – mažiau nei 7 milijardai Saulės masių, t. y. mažiau nei 6 % bendros masės. Be to, anglies monoksido ir natrio spektriniai požymiai rodo itin menką neutraliųjų dujų kiekį, o požymių, kad galaktika į aplinką išmestų dujų srautus, taip pat nepastebėta.
Tyrėjų vertinimu, žvaigždėdaros sparta „Raudonojoje bulvėje“ siekia vos apie 4 Saulės mases per metus. Tai maždaug dešimt kartų mažiau, nei įprastai tikimasi panašiose sistemose. Toks vangus žvaigždžių formavimasis atrodo paradoksalus, ypač turint omenyje, kad galaktika yra pačiame didžiulio šalto aplinkgalaktinio dujų rezervuaro centre.
Mokslininkai mano, kad šio neįprasto „tylos“ režimo priežastis greičiausiai susijusi su išoriniu poveikiu. Gilūs rentgeno spindulių stebėjimai atskleidė ilgą čiurkšlę (džetą), sklindančią iš netoliese esančio aktyvaus galaktikos branduolio.
Padaryta išvada, kad būtent grįžtamasis ryšys iš kaimynystėje esančios supermasyvios juodosios bedugnės trukdo „Raudonajai bulvei“ įsiurbti šviežias dujas iš kosminio tinklo. Džeto sukelta turbulencija neleidžia dujoms pakankamai atvėsti ir nusėsti galaktikos diske, todėl jos augimas iš esmės sustabdomas. Taip „Raudonoji bulvė“ tampa ramiu objektu audringo protoklasterio šerdyje.
Šis atradimas leidžia geriau suprasti mechanizmus, kurie masyviausiose Visatos struktūrose gali gerokai anksčiau, nei manyta, nutraukti žvaigždžių formavimąsi. Kartu jis padeda paaiškinti, kodėl dalis didelių galaktikų jau ankstyvame kosminės istorijos etape tampa beveik „mirusios“ – beveik nebekuria naujų žvaigždžių.
