Ko gero, visi esame tai patyrę: pasijunti nejaukiai, ir staiga pajunti šilumą, kylančią kaklu į skruostus. Kuo labiau apie tai galvoji, tuo karščiau ir raudoniau daraisi. O jei kas nors dar paklausia „ar tu raudonuoji?“, veidas įkaista dar labiau.
Kodėl taip nutinka? Kai ir taip jaučiamės nesaugiai ar susidrovėję, toks nevalingas kūno atsakas gali atrodyti kaip papildoma bausmė. Tačiau evoliucinė biologija rodo, kad raudonavimas iš tiesų gali turėti socialinių privalumų.
Raudonavimas – tai matoma mūsų kūno reakcija, kai jaučiame tokias emocijas kaip gėda, drovumas ar stiprus susikaustymas, savęs sąmoningumas. Tai sukelia staigus sustiprėjęs kraujo pritekėjimas į odą ausų, veido, kaklo ar krūtinės srityje.
Kai emocija sužadina raudonavimą, suaktyvėja simpatinė nervų sistema, kuri reguliuoja automatines kūno funkcijas, ir išskiriama adrenalino (epinefrino). Dėl jo smulkūs kraujagyslių raumenys atsipalaiduoja.
Paprastai organizme adrenalinas kraujagysles susiaurina, tačiau veide jis suveikia priešingai – kraujagyslės išsiplečia. Taip daugiau kraujo priteka prie odos paviršiaus, veidas įkaista ir tampa raudonas.
Žmonėms, kurių oda šviesesnė, šis paraudimas akivaizdesnis. Tamsesnio gymio žmonėms pokytis gali būti mažiau matomas arba visai nepastebimas, tačiau fiziologinis procesas – tas pats. Nesvarbu, ar kiti tai mato, pats žmogus vis tiek jaučia šilumą ar dilgčiojimą veide.
Socialinis raudonavimo vaidmuo
Žmonės dažniausiai raudonuoja tada, kai jaučiasi labai susidrovėję ar smarkiai susimąstę apie save – tai dažniausiai susiję su nepageidaujamu kitų dėmesiu.
Nors šiame procese dalyvauja „kovok arba bėk“ sistema, raudonavimas nėra pasiruošimas pavojui. Manoma, kad jis išsivystė kaip socialinis signalas – būdas parodyti kitiems, kad pastebėjome klaidą, jaučiame gėdą ar nejaukumą.
Toks signalas gali padėti kurti pasitikėjimą, nes raudonavimas dažnai laikomas nuoširdumo ir atvirumo ženklu – juolab kad jis nevalingas. Raudonuoju veidu tarsi neverbaliai atsiprašome už socialinį nusižengimą ir padedame išlaikyti ryšius su kitais po konfliktinės ar nejaukios situacijos.
Skirtingos emocijos gali priversti raudonuoti, tačiau mechanizmas tas pats – suaktyvėjusi kraujotaka veide ir šilumos pojūtis. Skiriasi tik emocinis fonas: pavyzdžiui, pykčio sukeliamas raudonavimas labiau susijęs su sujaudinimu ir frustracija, o gėdos ar nejaukumo – su savęs refleksija ir socialinėmis emocijomis.
Žmonės raudonuoja dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad socialinę baimę jaučiantys vaikai ima raudonuoti, kai gauna perdėtą pagyrimą, palyginti su vidutiniu pagyrimu ar jo visai nesulaukus. Kitame tyrime nustatyta, kad labiau narciziški (linkę pervertinti savo svarbą, trokštantys susižavėjimo ir stokojantys empatijos) vaikai raudonuoja tuomet, kai jų pasiekimai giriami tik vidutiniškai – manyta, kad toks įvertinimas neatitiko jų pačių nuomonės apie savo pasirodymą.
Kas dažniausiai raudonuoja?
Moterims ir jaunesniems žmonėms raudonuoti būdinga dažniau. Manoma, kad dėl to raudonavimas kultūroje neretai siejamas su jaunyste, gyvybingumu ir vaisingumu.
Dažniau raudonuoja ir tie, kurie turi socialinio nerimo (socialinės fobijos) požymių.
Su amžiumi ir patirtimi daugelis žmonių ima raudonuoti rečiau. Tai gali reikšti, kad geriau perprantame socialines normas arba kad mažiau jaudinamės, jei kartais jų nesilaikome.
Kai kurie žmonės turi nuolatinį veido paraudimą (veido eritemą), kuris aplinkinių kartais klaidingai laikomas raudonavimu iš gėdos. Tačiau šį būklę gali sukelti įvairios priežastys: rožinė (rosacea), alerginis kontaktinis dermatitas, reakcijos į vaistus ar tokios autoimuninės ligos kaip vilkligė (lupus erythematosus).
Ar gyvūnai irgi raudonuoja?
Kai kurių primatų veido oda šviesi, todėl ir jie gali raudonuoti. Tai, pavyzdžiui, japoniniai makakai ir plikagalviai uakarai.
Mandrilams, kitai primatų rūšiai, raudonavimas atlieka svarbų vaidmenį vaisingumo signalizavime. Jaunų patelių ir tų, kurios neseniai atsivedė jauniklį, veidas tamsesnis. Tačiau folikulinėje menstruacinio ciklo fazėje jų veidas tampa ryškiai raudonas – tai aiškus vaisingumo ženklas.
Patinų veidai, esant vaisingoms patelėms, taip pat parausta labiau, nes padidėja testosterono gamyba.
Manoma, kad žmonių makiažo mados gali sąmoningai ar nesąmoningai atkartoti panašius patrauklumo ir vaisingumo signalus. Socialiniuose tinkluose gausu pavyzdžių, kaip žmonės gausiai naudoja skaistalus (vadinamieji #Blushaholics, #BlushBlindness), o ryškiai paraudinti skruostai – dažnas ir K-pop atlikėjų, ne tik merginų grupių, įvaizdžio elementas.
Kada dėl raudonavimo vertėtų kreiptis pagalbos?
Raudonavimas yra nevalingas, todėl, jam prasidėjus, jo sustabdyti valios pastangomis beveik neįmanoma.
Vis dėlto verta pasikonsultuoti su gydytoju, jei:
- paraudimas išlieka ilgiau nei kelias dienas,
- veidas ar oda paraudimo vietoje skauda,
- rausvumas kelia didelį diskomfortą ar gadina gyvenimo kokybę dėl išvaizdos.
Žmonėms, kurie smarkiai raudonuoja dėl socialinio nerimo, gali padėti kognityvinė elgesio terapija – pokalbių terapija, padedanti keisti žalingus minčių ir elgesio modelius.
Retesniais atvejais, kai raudonavimo priežastis – pernelyg aktyvi simpatinė nervų sistema, gali būti siūlomas chirurginis gydymas. Taikomos dvi operacijų rūšys: simpatikektomija (pašalinama dalis šalia stuburo einančios simpatinės nervų grandinės) ir simpatikotomija (ši grandinė perkerpama ties antruoju šonkauliu, kur ji jungiasi su stuburu). Tyrimai rodo, kad tokios procedūros daugeliui pacientų yra veiksmingos ir pagerina gyvenimo kokybę.
Tačiau daugumai žmonių medicininės intervencijos neprireikia. Jei pavyksta ištverti nejaukumą, raudonavimas gali tapti proga geriau suprasti savo kūno siunčiamus signalus ir tai, ką jie atskleidžia apie mus pačius bei mūsų santykį su aplinkiniais.
