Antarktida – viena mažiausiai ištirtų Žemės vietų, tačiau būtent čia slypi atsakymai apie mūsų planetos klimato praeitį ir ateitį. Naujausias tarptautinės mokslininkų komandos gręžinys po Vakarų Antarktidos ledu atskleidė, kad šioje vietovėje kadaise galėjo tyvuliuoti atviras vandenynas. Ši išvada kelia rimtų klausimų dėl būsimų jūros lygio pokyčių.
Mokslininkams pirmą kartą pavyko prasigręžti iki rekordinio gylio po Vakarų Antarktidos ledyniniu skydu ir aptikti įrodymų, jog prieš milijonus metų čia galėjo būti atvira vandens erdvė. Ištirti ledo ir nuosėdų mėginiai saugo informaciją apie ankstesnius planetos atšilimo laikotarpius ir gali padėti tiksliau prognozuoti, kaip ateityje elgsis ledynai.
Tyrimas atliktas regione, kuriame sukaupta tiek daug ledo, kad jam visiškai ištirpus pasaulinis vandenynų lygis pakiltų maždaug 4–5 metrais. Darbus vykdė tarptautinė 29 mokslininkų grupė.
Gręžimas atliktas Kreičio (Crary) ledo kupolo rajone, netoli Rosso šelfinio ledyno. Tyrėjai prasigręžė per 523 metrų storio ledą ir dar 228 metrus senovinių uolienų bei dumblo po juo. Projektui vadovavo Naujosios Zelandijos Žemės mokslų tyrėjai, Velingtono Viktorijos universitetas ir organizacija „Antarctica New Zealand“.
Išgautos nuosėdos apima laikotarpį iki 23 milijonų metų. Dalis jų – tipiški ledyninio skydo palikti dariniai, tačiau aptikta ir kriauklių fragmentų bei jūrinių organizmų liekanų, kuriems būtina šviesa. Tokios nuosėdos būdingos atviram vandenynui arba šelfinio ledyno pakraščiui, kur formuojasi ir atskyla ledkalniai.
Iki šiol buvo tik spėjama, kad šis regionas kadaise galėjo būti atviras vandenynas. Tai reikštų Rosso šelfinio ledyno atsitraukimą ir galimą Vakarų Antarktidos ledyninio skydo kolapsą, tačiau nebuvo aišku, kada tiksliai tai galėjo įvykti. Nauji duomenys pirmą kartą pateikia nuoseklų aplinkos pokyčių „įrašą“ ir tiesioginius atviros vandens erdvės egzistavimo šioje vietoje įrodymus.
Preliminari analizė rodo, kad dalis mėginių siejasi su laikotarpiais, kai vidutinė pasaulinė temperatūra buvo maždaug 2 °C aukštesnė už ikiindustrinį lygį. Tai ypač svarbu vertinant dabartinį klimato atšilimą.
Palydoviniai stebėjimai per pastaruosius dešimtmečius fiksuoja spartėjančią Vakarų Antarktidos ledyninio skydo masės netektį. Vis dėlto išlieka neaišku, koks temperatūros padidėjimas gali paskatinti staigų ledo atsitraukimą. Iki šiol klimato modeliai daugiausia rėmėsi geologiniais duomenimis iš labiau nutolusių regionų, todėl naujieji mėginiai iš pačios kritinės zonos yra itin vertingi.
Gręžimo darbai baigti sausį. Išgauti branduoliniai mėginiai buvo pergabenti daugiau nei 1100 kilometrų per Rosso šelfinį ledyną iki Skoto bazės, o iš ten bus išsiųsti į Naująją Zelandiją tolesniems detaliems tyrimams.
Ankstesni stebėjimai Antarktidoje taip pat atskleidė, kad vadinamasis Kraujo krioklys reaguoja į judėjimą ir įtampas ledo storymėje. 2018 metų įvykis suteikė retą galimybę vienu metu užfiksuoti kelis svarbius parametrus ir geriau suprasti šio neįprasto reiškinio prigimtį.

