Laikas.lt
Juta Liutkevičiūtė
Tai, kaip save reprezentuoja lietuviško repo atstovai, lengvai būtų galima kategorizuoti. Esi gangsteris arba filosofas, ieškai tiesos arba vykdai teisingumą, turi ginklų, prabangių automobilių ir esi apsuptas standartinių gražuolių, arba rankoje glamžai popieriaus lapą, ant kurio plunksna išliejai sau rūpimus klausimus.
Šiuos teiginius, žinoma, galima priimti ne visai rimtai. Tačiau sutikite – tai ir ne visiškas melas. Vis dėl to šį kartą kalbiname tokius atlikėjus, kurių nei vienai, nei kitai stovyklai nebūtų galima priskirti: ką tik debiutinį vaizdo klipą ir netrukus naują mini albumą išleisiantis Albertas Kazlauskas geriau žinomas kaip Alhi, jo bendražygis, grupės „Rūkas“ narys Matas Mulevičius a.k.a. Mato nesiMato, ir vienintelis Lietuvoje lenkiškai repuojantis Karol Pašnikovič a.k.a. Filmik. Juos visus geriausiai apibūdintų pokalbio metu Filmik ištarta frazė: „Suabejočiau, kurią merginą vesti, bet muziką vesčiau tikrai.“
Alhi, neseniai pasirodė tavo naują mini albumą pristatančio kūrinio „Between me and myself“ vaizdo klipas.
Taip, tai pirmasis mano vaizdo klipas. Džiaugiuosi, kad jo kūrimui pavyko suburti teisingus žmones.
„Between me and myself“ – pavadinimas skamba gana dviprasmiškai. Ar šiame įraše daug užslėptų prasmių?
Jeigu ir galima pamanyti, kad susipykau ar kariavau su savimi, tai taip nebuvo. „Between me and myself“ sukūriau Kūčių naktį savo studijoje garaže. Sudėliojau ritmą, pradėjau niūniuoti, natūraliai atsirado ir priedainio žodžiai. Viską įrašiau ir nusprendžiau vystyti.
2011 m. dienos šviesą išvydo Alhi albumas „Selekted konnekted“, o 2013 m. – instrumentinių kūrinių rinkinys „No MC‘s Allowed“. Matai, turint omenyje, kad kartu esate grupės „Rūkas“ nariai, kaip vertini solinį Alhi grįžimą?
Nors ir vertinu subjektyviai, kaip draugas, bet tikrai nenusivyliau. „Between me and myself“ patikti gali ne iš karto, bet kuo toliau šio kūrinio klausai, tuo jis labiau veža, prasiskverbia į vidų ir užsibūna ten ilgam.
O koks bus tavo indėlis naujame Alhi mini albume?
Esame paruošę vieną bendrą kūrinį darbiniu pavadinimu „Fantazija“. Rašydamas įdėjau daug širdies, kad nebūtų gėda ir po 50 metų jį paklausyti (šypsosi). Vis dėl to Albertui kūryboje daug svarbesnis komponentas yra muzika, o ne žodžiai.
A. Tiesa, bet tekstas turi būti bent jau vidutiniame lygyje. Manau, kad emocijas visų pirma sukelia garsai, o ne žodžiai, todėl muzikinis fonas yra svarbesnis dalykas. Pastangų į muzikos kūrimą įdedu kur kas daugiau, bet žodžiams kartelės taip pat nenuleidžiu.
Keista, juk dažnai repo tekstuose minimos įvairios socialinės problemos, juos galima skaityti ir gilintis kaip į atskirus kūrinius.
Sutinku, bet man tai nebūdinga. Kurti tekstus yra MC darbas, man svarbesnis garsas. Žodžiai tai prasmė ir idėja, o muzika – estetika ir pateikimas.
Nuo paskutinio tavo albumo „Selekted konnekted“ išleidimo praėjo treji metai. Kas per juos pasikeitė, kuo šis mini albumas bus kitoks?
Pasikeitė pats požiūris į albumą. Anksčiau jį sureikšmindavau, manydavau, kad tai knyga, kurioje kiekvienas kūrinys – atskiras puslapis. Dabar viskas pasikeitė. Tendencija, kad žmonėms kasdien reikia vis kažko naujo, pavertė albumą per dideliu, pasenusiu leidiniu. Klausytojas neranda laiko ar noro perklausyti viską nuo pradžios iki galo. Todėl ir nusprendžiau šį kartą išleisti mažiau kūrinių, pristatyti juos tam tikrais intervalais. Kalbant apie muziką, šiame albume bus daugiau elektronikos, mažiau „tikrojo repo“ principų. Tai bus hiphopas su modernesnio skambesio banga ir pirmas rimtesnis leidinys ne fiziniame pavidale.
Kaip manote, kodėl reperiai repuoja apie tai, kaip kuria repą, rašo tekstus, sėdi studijoje ir juos įrašinėja?
M. Mano nuomone – tai originalumo trūkumas. Kai neturi apie ką rašyti, rašai apie tai, kad rašai.
A. Jeigu pati muzika verčia šokti, yra nuotaikinga, jai nereikalingas sudėtingas tekstas apie gyvenimo prasmę. Nesinori klausytojo apkrauti daugiaprasmiais žodžiais, todėl ir atsiranda primityvūs tekstai apie paprastus dalykus.
Alhi, daug keliauji, esi baigęs gidų kursus ir vedi pažintines keliones. Kaip tai atsiliepia kūrybai?
Tiesa, yra tokia tradicija, kad kai tik pasirodo koks naujas mano kūrinys, tenka kažkur išvykti (iš karto po šio interviu Albertas išsiruošė į piligriminį žygį Ispanijoje – aut. past.). Tam tikra prasme kelionės daro įtaką mano muzikai, nes jos lemia tai, ko klausau. O paties klausoma muzika diktuoja tai, ką kuriu. Pavyzdžiui, dabar visiškai nebeklausau repo – tai ir atsispindės mano naujame albume. Dėl gidų kursų – norėjau užsiimti veikla, kurią mėgstu, susieti tai su pomėgiu keliauti, mėgstamais istorijos ir geografijos dalykais. Taip atradau šį užsiėmimą ir iš naujo įsimylėjau Vilnių – šis miestas turi ne mažiau charizmos, nei kitos Europos sostinės.
Filmik, esi vienintelis lenkiškai repuojantis MC Lietuvoje. Koks jausmas tokiu būti šalyje, kurioje kitakalbiai ne visada vertinami palankiai?
Kol kas viskas yra giliame pogrindyje, todėl sunku kažkaip vertinti. Stengiuosi rodyti pavyzdį, padrąsinti, įnešti daugiau įvairovės, neapsiriboti vien vyraujančiomis rusų ir lietuvių kalbomis. Man kalba – minčių raiškos įrankis.
A. Pridurčiau, kad tautų karai yra „nuleidžiami iš viršaus“, o per kultūrą ir hiphopą situaciją galima sušvelninti. Filmik politinių temų niekada neliečia, bet jis gali supažindinti Lietuvą su lenkų kalba ir dalimi mūsų kultūros, istorijos. Juk Vilnius ir yra ypatingas tuo, kad čia nuo senų laikų gyveno skirtingų tautybių, religijų žmonės ir jokių vidinių etninių karų nebūdavo.
Kaip manote, kokią vietą užimate lietuviško repo kultūroje?
A. Norėčiau ir viliuosi, kad mano muzikos klausosi tie žmonės, kurie man patiktų. Jeigu pamatyčiau girtą besikeikiantį paauglį ir žinočiau, kad jis klausosi mano muzikos, nesu tikras, ar būčiau patenkintas. Tebūnie publika mažesnė, bet įdomesnė.
Kokia jūsų pozicija autorinių teisių apsaugos klausimu? Juk hiphopo kultūroje neretai remiamasi kitų kūrinių perdirbimu.
M. Laikui bėgant nuomonė keičiasi. Iš pradžių galvojau, kad kūrėjui turi būti suteikiama absoliuti kopijavimo laisvė, bet po to supratau, kad muzika visgi yra verslas. Nėra sąžininga, kai vienas kūrėjas uždirba didelius pinigus naudodamasis kitų kūrybos vaisiais. Tačiau išradingas kūrinių interpretacijas pateisinu.
F. Verta paminėti, kad daug didžėjų perkuria senus įrašus, kurių senaties terminas jau yra pasibaigęs, todėl su autorinių teisių problema nesusiduria.
A. Prieš perkurdamas kūrinį pagalvoju – o jeigu jis taps populiarus? Ar aš noriu, kad žmonės žinotų, jog aš jį tiesiog nukopijavau? Manau, tai labiau garbės ir sąžinės dalykas.
Sekite Alhi naujienas socialiniame tinkle: fb.alhi.lt
