Viduramžių archeologiniai tyrimai kartais atskleidžia stulbinančių istorijų apie žmones, gyvenusius ir kovojusius prieš šimtmečius. Vienas naujausių radinių Ispanijoje – riterio palaikai su itin reta kaukolės deformacija – mokslininkams suteikė vertingų duomenų ne tik apie to meto karo kasdienybę, bet ir apie genetinių ligų suvokimą bei sergančiųjų vietą viduramžių visuomenėje.
Kalatravos ordinas, įkurtas XII amžiuje Kastilijoje, buvo vienas pirmųjų ispanų vienuolinių riterių ordinų, rekonkistos laikotarpiu kovojusių su musulmonais. Būtent šio ordino buvusios tvirtovės teritorijoje archeologai aptiko maždaug 50 metų vyro skeletą, iškart patraukusį dėmesį neįprasta kaukolės forma: jos ilgis siekė 23 cm, o plotis – vos 12 cm.
Riteris su reta genetine yda
Tyrėjų komandai, vadovaujamai Carme Rissech, pavyko nustatyti, kad deformacija nebuvo traumos padarinys. Ji siejama su kraniosinostoze – įgimta būkle, kai per anksti sukaulėja vienas ar keli kaukolės siūlai. Dėl to sutrinka normalus kaukolės augimas ir ji ima deformuotis.
Tokio pobūdžio pakitimai laikomi vienu pagrindinių Crouzon sindromo požymių. Tai reta genetinė liga, turinti įtakos kaukolės ir veido kaulų vystymuisi.
„Tai pirmasis žinomas suaugusio žmogaus, sirgusio šia liga, atvejis archeologinėje medžiagoje ir neabejotinai išskirtinis, ypač kalbant apie riterį“, – pabrėžia Rissech.
Įrodymai, kad jis buvo kariuomenės žmogus
Kaulų morfologiniai tyrimai leido nustatyti ne tik vyro amžių ir lytį, bet ir jo gyvenimo būdą bei, tikėtina, socialinį statusą. Ryškūs raumenų tvirtinimosi vietų pėdsakai žasto srityje atitiko tai, kas įprastai matoma raitelių karių skeletuose. Šlaunikaulio šiurkščiosios linijos struktūra ir sustiprėję klubo sąnario kraštai rodė, kad vyras daug laiko praleisdavo balne.
Skelete taip pat aptikta daug kovinių sužalojimų, tarp jų – dvi mirtinos traumos: smūgio arba dūrio žaizda smilkinio srityje ir dūrinė žaizda kaukolės pamate. Kairiajame blauzdikaulyje užfiksuotas platus sumušimas su būdingais koncentriniais įtrūkimais. Šie duomenys leidžia manyti, kad riteris žuvo mūšyje, greičiausiai artimoje kovoje, o ne tvirtovės apgulties metu.
Daugeliu atvejų Crouzon sindromas nei sutrumpina gyvenimo trukmės, nei sutrikdo pažintinių funkcijų, ir panašu, kad šiuo atveju buvo būtent taip. Nors kaukolės deformacija veikiausiai apsunkino valgymą ir kalbėjimą (tai rodo apatinio žandikaulio pažeidimai ir gausus dantų akmenų susikaupimas), pagal rastus požymius vyras visapusiškai dalyvavo ordino bendruomenės gyvenime.
„Jis buvo visateisis brolijos narys, mokėjo kovoti raiti ir valdyti kalaviją“, – apibendrina Rissech.
