„Honor“ svarsto galimybę pristatyti telefoną su 185 Hz ekrano atnaujinimo dažniu. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip ryškus šuolis į priekį, nes dauguma šiandieninių telefonų, net ir aukščiausios klasės, apsiriboja 120 Hz. Vis dėlto vien techninė specifikacija dar nepasako, ar vartotojas realiai pajus skirtumą.
Pastaruoju metu aukštesni atnaujinimo dažniai dažniausiai pasitaiko žaidimams skirtuose įrenginiuose. Tokie gamintojai kaip „RedMagic“ ar „Nubia“ bandė kelti ribas, tačiau net ir ten 165 Hz ilgą laiką buvo praktiškas maksimumas. Šią ribą neseniai pasiekė ir „OnePlus 15“, parodydamas, kad rinka po truputį bando ieškoti didesnio sklandumo.
Jeigu „Honor“ išties peržengtų 165 Hz slenkstį, tai būtų įdomus technologinis pasiekimas, tačiau vartotojo patirčiai svarbiausia ne rekordai. Kasdienybėje lemiama tai, kaip ekranas veikia naršant, žiūrint turinį ar žaidžiant, o čia įsijungia programų ir žaidimų optimizavimo klausimas. Dėl to verta aiškiai paaiškinti, ką reiškia atnaujinimo dažnis ir kodėl dideli skaičiai ne visada virsta realia nauda.
Kas yra ekrano atnaujinimo dažnis?
Ekrano atnaujinimo dažnis nurodo, kiek kartų per sekundę vaizdas atnaujinamas ekrane. Kuo dažnis didesnis, tuo judesys atrodo tolygesnis, o perėjimai tarp kadrų mažiau vargina akis. Tai ypač pastebima slenkant socialinių tinklų srautą ar greitai judant meniu.
Tačiau sklandumas priklauso ne tik nuo ekrano. Kad telefonas išnaudotų 165 ar 185 Hz, pačios programos turi palaikyti tokį kadrų skaičių. Jei programa sukurta veikti tik 120 Hz režimu, sistema automatiškai sumažina ekrano dažnį, todėl papildomas potencialas lieka neišnaudotas.
Kodėl didelis dažnis retai išnaudojamas?
Dauguma kūrėjų šiandien orientuojasi į 120 Hz standartą, nes jis užtikrina gerą balansą tarp sklandumo ir stabilumo. Dažnai kadrų limitas paliekamas tyčia, kad žaidimas ar programa veiktų patikimai įvairiuose įrenginiuose. Todėl didesni režimai lieka tik išimtimi.
„OnePlus 15“ tai parodo labai aiškiai. Telefonas gali rodyti sąsają 165 Hz greičiu, bet įjungus programą, kuri palaiko tik 120 Hz, dažnis iškart sumažėja iki to lygio. Tik nedidelis žaidimų skaičius šiandien išnaudoja visą 165 Hz režimą, o didžioji dalis turinio lieka prie įprastų ribų.
Ar 185 Hz duotų realų skirtumą?
Jei „Honor“ pristatytų 185 Hz ekraną, kasdienėje patirtyje pokytis greičiausiai būtų minimalus. Be plataus programų palaikymo toks ekranas didžiąją laiko dalį veiktų kaip įprastas 120 Hz skydelis, tik su didesniu skaičiumi specifikacijų sąraše. Realus skirtumas atsirastų tik tada, jei kūrėjai masiškai pritaikytų programas ir žaidimus naujam standartui.
Energijos kaina ir praktinės ribos
Kuo dažnis didesnis, tuo daugiau energijos sunaudoja ekranas. Tai gali pastebimai trumpinti baterijos veikimo laiką ir kartais didinti telefono šilimą. Dėl šios priežasties gamintojai ieško ribos, kur sklandumas dar auga, bet energijos kaina nepasidaro per didelė.
Todėl lenktynės dėl rekordinių dažnių ne visada reiškia geresnę naudą vartotojui. Iki tam tikro taško skirtumas aiškus, tačiau vėliau jis tampa subtilus ir priklauso nuo turinio. Dėl to 185 Hz gali likti labiau technologiniu pasididžiavimu nei kasdien juntamu privalumu.
