Bepiločiai orlaiviai, aprūpinti šaunamaisiais ginklais, kariuomenėms jau daugelį metų atrodo itin patraukli idėja. Apie kiniškus autonominius „robo-žudikus“ buvo pranešta dar 2019 m., o netrukus pasirodė ir turkiškas atsakas.
Turkijos gynybos pramonės koncernas „Asisguard“, bendradarbiaudamas su kariuomene, pradėjo bandymus su koviniu dronu „Songar“. Šis aparatas buvo aprūpintas lengvu 5,56 mm kalibro kulkosvaidžiu ir turėjo padėti Turkijos ginkluotosioms pajėgoms tapti pirmąja pasaulyje armija, realiai naudojančia tokius dronus greitam ir tiksliam nedidelių priešo grupių neutralizavimui.
Ne sėkmės istorijos: Prancūzija ir Ukraina
Po Rusijos invazijos į Ukrainą dronų reikšmė šiuolaikiniame mūšio lauke tapo akivaizdi beveik akimirksniu. Tai paskatino ir Prancūziją viešai pristatyti savo naujoves šioje srityje. 2022 m. rugsėjį Prancūzijos Ginkluotės generalinė direkcija pranešė apie mini dronų AVATAR bandymus. Šie aparatai buvo aprūpinti automatiniais šautuvais HK416 ir ateityje turėtų remti prancūzų komandosus kovojant miestuose bei vykdant specialiąsias operacijas.
Vis dėlto prancūzų bandymai su ginkluotais dronais nėra naujiena. Dar anksčiau buvo mėginta šiam tikslui pritaikyti populiarų komercinį modelį, tačiau praktinė tokios konfigūracijos vertė pasirodė labai ribota.
Bandymų ėmėsi ir ukrainiečiai. Internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matomas dronas su dar 7-ajame dešimtmetyje sukurtu automatu AK-74, pritaikytu 5,45 × 39 mm mažo kalibro šaudmenims. Ši amunicija pasižymi mažesne atatranka, o cilindro formos prietaisas ant vamzdžio veikia kaip liepsnos slopintuvas ir atatrankos bei ginklo „užmetimo“ mažintojas, stabilizuojantis automatą šaudant serijomis.
Tačiau šiuose kadruose trūko aiškių vaizdų, kuriuose vienu metu būtų matomas ir dronas, ir jo taikinys. Tai leidžia manyti, kad Ukrainai dar reikia laiko, kol sistema taps pakankamai patikima ir stabili realioms kovos sąlygoms.
Pagrindinė problema: stabilumas ir atatranka
Didžiausias iššūkis visiems tokiems projektams – šautuvo stabilumas drono platformoje ir atatranka po šūvio. Kiekvienas šūvis gali sutrikdyti drono skrydį, pakeisti jo padėtį ore ir taip sumažinti taiklumą. Dėl to iki šiol dažniausiai buvo renkamasi naudoti lengvus šautuvus arba kulkosvaidžius su mažo kalibro šaudmenimis, kad atatranka būtų kuo mažesnė.
Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad Kinijai pavyko gerokai pažengti į priekį. Neseniai publikuoti tyrimai rodo, jog bandymų metu kinų sistema idealiomis sąlygomis pasiekė itin aukštą taiklumą.
Kinijos proveržis: stabilizacija ir algoritmai
Bandymai buvo atlikti su dronu, iš kurio paleista 20 pavienių šūvių iš 10 m aukščio, esant 100 m atstumui iki žmogaus dydžio taikinio. Šaudant taikytasi į 50 × 50 cm plokštę, imituojančią žmogaus krūtinės ląstą. Pusė visų šūvių pataikė į maždaug 11 cm spindulį aplink taikinio centrą – tai tikslumas, prilyginamas labai taikliam šaudymui į kritinę zoną.
Sumažinus nuotolį iki maždaug 50 m, rezultatai tapo dar įspūdingesni: iš 20 šūvių pataikė 19, o vienintelis „klaidingas“ šūvis užfiksuotas ties maketo krūtinės ląstos kraštu. Tyrėjų vertinimu, tai galėjo būti ne sistemos, o paties šaudmens defekto pasekmė.
Už šios konstrukcijos kūrimą atsakinga bendrovė „Wuhan Guide Infrared“, bendradarbiaujanti su Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos Specialiųjų operacijų akademija. Inžinieriai iš esmės perprojektavo ginklo tvirtinimą: šautuvas buvo standžiai sujungtas su optiniu jutikliu, todėl sumažėjo skirtumas tarp to, ką „mato“ kamera, ir faktinės šūvio krypties.
Prie to prisideda ir pažangi programinė įranga, kuri realiuoju laiku koreguoja šūvio kampą, atsižvelgdama į atstumą iki taikinio, vėjo stiprumą ir kryptį, taip pat drono padėtį ore. Taip kompensuojami smulkūs platformos judesiai ir atatrankos poveikis.
Algoritmų tobulinimas ir ribojimai
Prieš pradedant realius šaudymo bandymus, sistema ilgą laiką buvo tikrinama kompiuterinėmis simuliacijomis. Skaitmeniniai modeliai leido koreguoti valdymo ir taikymosi algoritmus taip, kad teorinis taiklumas idealiomis sąlygomis išaugo nuo maždaug 40 iki beveik 100 procentų.
Programinė įranga buvo pritaikyta kompensuoti atatranką, vibracijas ir mikroskopines taikymosi paklaidas. Šiuo metu dronas gali šaudyti tik pavieniais šūviais ir nenaudoja ištisinės ugnies režimo, todėl jo efektyvumas dinamiškose situacijose arba puolant kelis taikinius vienu metu yra ribotas.
Vis dėlto vystymosi kryptis aiški: dronai tampa vis tikslesne ir labiau integruota šiuolaikinio mūšio lauko dalimi, galinčia veikti kartu su kariais arba juos pakeisti pavojingiausiose užduotyse.
