Pasirodo, kad paslaptis, kaip sustabdyti dantų ėduonį, galėjo visada slypėti mūsų burnoje. Klinikinis tyrimas parodė, kad padidinus tam tikros seilėse esančios aminorūgšties kiekį, burnos bakterijų bioplėvelės gali iš ardančių emalį virsti apsauginėmis.
Saldiems produktams dažnai priekaištaujama dėl žalingo poveikio dantims, tačiau pats cukrus dantų tiesiogiai neardo. Problema ta, kad cukrus pritraukia ir maitina bakterijas, kurios išskiria rūgščias medžiagas – jos ardo dantų emalį. Šią žalą dar labiau sustiprina ant dantų paviršių susidarančios bakterinės bioplėvelės.
Naujausias Arhuso universiteto (Danija) mokslininkų tyrimas parodė būdą, kaip šią pusiausvyrą burnos mikrobiome pakreipti mūsų naudai. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka argininas – natūraliai seilėse esanti aminorūgštis.
Mokslininkai nustatė, kad žmonėms, kurie turėjo aktyvų dantų ėduonį, reguliariai taikytas arginino poveikis reikšmingai sumažino bakterinių bioplėvelių rūgštingumą. Tai įvyko pakitus jose esančių cukrų ir bakterijų populiacijų santykiams.
„Mūsų rezultatai atskleidė bioplėvelių rūgštingumo skirtumus – argininu apdorotos bioplėvelės buvo žymiai labiau apsaugotos nuo rūgštėjimo, kurį sukelia cukrų metabolizmas“, – aiškina Arhuso universiteto mikrobiologė Yumi Del Rey.
Ankstesni tyrimai jau buvo užsiminę, kad argininas padeda saugoti dantis nuo ėduonies, tačiau dauguma jų buvo atlikti laboratorinėmis, o ne realiomis – žmogaus burnos – sąlygomis. Arhuso universiteto komanda siekė išsiaiškinti, ar tie patys mechanizmai veikia ir kasdieniame gyvenime.
Tyrime dalyvavo dešimt savanorių, kurie keturias dienas nešiojo specialias apatinių dantų plokšteles. Kiekvienoje jų pusėje buvo įtaisyti nedideli paviršiai, skirti bioplėvelėms formuotis. Tris kartus per dieną šios plokštelės buvo išimamos ir apdorojamos specialiame mirkymo įrenginyje.
Pirmiausia bioplėvelės buvo panardinamos į tirpalą, kuriame buvo 10 procentų sacharozės. Po to viena plokštelės pusė buvo apdorojama arginino tirpalu, o kita – paprastu distiliuotu vandeniu.
Po keturių dienų plokštelės buvo nuimtos ir ant jų susiformavusios bioplėvelės detaliai ištirtos.
„Mūsų tikslas buvo ištirti arginino poveikį bioplėvelių rūgštingumui, jose esančių bakterijų rūšims ir angliavandenių matricai pacientams, turintiems aktyvių ėduonies pažeidimų“, – teigia Arhuso universiteto mikrobiologas Sebastianas Schlaferis.
Pakartotinai paveikus bioplėveles cukrumi, argininu apdorotos bioplėvelės nuolat pasižymėjo aukštesniu pH lygiu, o tai reiškia – mažesniu rūgštingumu. Kitaip tariant, jos buvo mažiau agresyvios dantų emaliui.
Vėliau komanda ėmėsi aiškintis, kodėl argininas mažina rūgštingumą. Tam ji ištyrė, kokios bakterijos ir cukrūs yra kiekviename mėginyje. Nustatyta, kad argininu apdorotose bioplėvelėse buvo mažiau fukozės – tam tikro cukraus rūšies, o kitas cukrus, galaktozė, buvo labiau susitelkęs išorinėse bioplėvelės dalyse, toliau nuo danties paviršiaus.
Išanalizavę bioplėvelėse esančių bakterijų DNR, mokslininkai pamatė, kad argininas ženkliai sumažino rūgštį gaminančių Streptococcus genties bakterijų kiekį, o tuo pačiu šiek tiek padidino kitų bakterijų, galinčių skaidyti argininą, populiacijas.
Vis dėlto tyrimo rezultatai skyrėsi priklausomai nuo dalyvio. Kai kuriems tiriamiesiems arginino poveikis beveik nepasireiškė, ir mokslininkams nepavyko aiškiai susieti šio skirtumo su konkrečiais mikroorganizmų ar cukrų sudėties pokyčiais.
Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau suprasti, kaip argininas veikia bioplėveles, tačiau jau dabar aišku, kad ši aminorūgštis gali tapti perspektyviu papildomu komponentu burnos higienos priemonėse, pavyzdžiui, dantų pastose ar burnos skalavimo skysčiuose. Be to, argininas laikomas saugia medžiaga – jis natūraliai randamas žmogaus organizme ir jau dabar naudojamas gydant tam tikras būkles, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį.
