Laikas.lt
Šių metų Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ užsienio režisierių dokumentiniams kino filmams bus skirtos net trys programos: „Adrenalinas“, „Portretai“ ir „Spalvotas gyvenimas“. Apie dokumentinį kiną „Kino pavasaris“ kalbina kino režisierę Giedrę Žickytę.
Kiek Jums svarbi dokumentinių filmų programa kino festivaliuose?
Kaip dokumentinio kino kūrėja, šiai programai skiriu papildomą dėmesį ir stengiuosi pamatyti kuo daugiau dokumentinių filmų. Kita vertus, nenorėčiau brėžti griežtos takoskyros tarp žanrų, nes vistiek lieka svarbiausia – geras, jaudinantis, atveriantis naują pažinimą kinas.
Kokiais kriterijais vadovaujantis pasirenkate filmus, kuriuos žiūrėsite kino festivaliuose?
Seku, kas vyksta kino pasaulyje, keliauju po kino festivalius, visada perskaitau vietinių kino kritikų rekomendacijas. Atsižvelgiu į tai, ką prieš tai esu perskaičiusi, girdėjusi, į kitų kino festivalių atgarsius. Dar vienas kriterijus yra laikas. Ne visuomet galiu nueiti į trokštamą filmą, o turint laisvą minutę, einu į tą, kuris rodomas tuo metu. Labai gaila, kad didžiąją dalį šio „Kino pavasario“ būsiu išvykusi. Lietuvos kino festivaliai puikūs tuo, kad pateikia koncentruotą filmų programą. Net nebūtina važiuoti į didžiuosius kino festivalius, galima ir čia daug ką pamatyti.
Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinį Lietuvos dokumentinį kiną ir jo padėtį pasauliniame kontekste? Taip pat ko jame pasigendate?
Mūsų dokumentinis kinas turi stiprias pozicijas pasaulinės dokumentikos kontekste, yra žinomas ir vertinamas dėka aukštos vizualinės kultūros, nacionalinio savitumo ir stipraus autorinio braižo. Vadinamoji „poetinė dokumentika“ susiformavo sovietmečiu kaip atsvara propagandiniam kinui, išaugino savitą Ezopo kalbą, kurios dėka buvo galima netiesiogiai papasakoti apie gyvenimo tikrovę. Nors tokį kiną iš dalies nulėmė politinė situacija, tačiau jo dėka atsiradusi metaforinė kalba net ir pasikeitus aplinkybėms sėkmingai toliau gyvuoja, yra vertinama, tuo pačiu ieško naujų formų. Dabar dokumentika tampa kosmopolitiškesnė, daugiau galima keliauti ir daugiau visko parodyti, laisviau interpretuoti. Ko aš pasigendu? Gal būt aštresnės socialinės dokumentikos, kurios pas mus nėra ir kūrėjų drąsos reflektuojant šiandieną. Tą patį taikau ir sau (šypsosi).
Anksčiau kūrėte trumpametražius vaidybinius, o vėliau pradėjote kurti dokumentinius filmus. Kodėl įvyko šis pasikeitimas?
Studijų metu teko nufilmuoti kelis trumpametražius vaidybinius, paskui pabandžiau dokumentiką ir atradau save, bent jau šiame kūrybiniame etape. Man įdomu ir patinka, kad tai labai intymi kūrybos forma, kurioje dalyvauja palyginus nedaug žmonių ir galima arti priartėti prie gyvenimo. Realybė parašo žymiai įdomesnių scenarijų negu pats sugalvotum! Dokumentinis kinas man labai daug davė asmeniškai pažinimo prasme. Sutikau žmonių, su kuriais užsimezgė tokie santykiai, kurie vaidybiniame kine negalėtų atsirasti. Norėčiau pridurti, jog vyrauja klaidinga nuostata, kad dokumentinis kinas yra nuobodus. Iš tikrųjų dokumentinis kinas gali būti nepaprastai įdomus ir lygiai toks pat įtraukiantis kaip ir vaidybinis kinas.
Kaip manote, kodėl vaidybinis kinas Lietuvoje vis dar sulaukia daugiau publikos dėmesio nei dokumentinis?
Deja, taip yra visame pasaulyje. Kiek kino teatrų repertuaruose vaidybinių ir kiek dokumentinių filmų? Tačiau žmonės, kurie pradeda domėtis dokumentiniu kinu nustemba, kaip pasikeičia jų požiūris į šį žanrą. Jie atranda, koks gali būti žavus realybės tikrumas, kurį sutinkame dokumentiniame kine, kuris visai kitaip veikia negu sukurta realybė vaidybiniame. Dokumentiniame kine galėčiau iškirti mane labiausiai jaudinantį aspektą. Tai tikrų dalykų, kurie galbūt nebegrįš, užfiksavimas. Vietos, žmonės, įvykiai, kurie yra čia ir dabar ir nebepasikartos. Laikas praeina, o dokumentinis kinas padeda jį sustabdyti. Šis kino žanras gali padėti suvokti mūsų gyvenimo laikinumą ir trapumą.
Vienas iš programos filmų Peterio Krügerio „N“ pasakoja prancūzo Raymondo Borremano, XX a. pradžioje iš Europos persikėlusio gyventi į Afriką, istoriją. Jis savo gyvenimą paskyrė pirmosios šio žemyno enciklopedijos kūrimui. Tačiau, deja, mirė nespėjęs jos užbaigti (pasiekė raidę N). Filme jo nerimastinga dvasia klajoja po Vakarų Afriką, įstrigusi tarp gyvenimo ir mirties, praeities ir dabarties. Šis dokumentinis filmas sunkiai telpa į dokumentinio kino žanro rėmus, laviruodamas tarp vaidybinio ir dokumentinio kino. Ką manote apie tokio tipo dokumentinį kiną?
Pasaulinėje dokumentikoje galima pastebėti šios tendencijos ryškėjimą. Mane asmeniškai ji labai domina. Net ir iš to pačio Peterio Krugerio ankstesnių filmų esu pasisėmusi tam tikrų įtakų, man įdomu kaip jis interpretuoja realybę. Filme, kurį šį pavasarį pradedu filmuoti Čilėje, taip pat nėra griežtos ribos tarp to kas tikra ir netikra. Tik plona linija. Galvojam net apie vaidybinius epizodus. Man apskritai atrodo, kad aiškios ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, kaip žanro, greičiausiai nėra. Realybę kine visi konstruoja, tiek atspindėdami, tiek kitais būdais. Dokumentinis kinas nėra vien interviu ar stebėjimas, jis gali turėti skirtingas variacijas. Svarbiausia, kaip tai veikia emociškai ir kokią žinią neša. Visa kita – tik formos pasirinkimo klausimas.
Šių metų „Kino pavasario“ dokumentinio kino repertuaras apima tris programas – „Adrenaliną“, kurį sudaro filmai, pasakojantys apie ekstremalų sportą, juo užsiimančius sportininkus, ribines gyvybės ir mirties situacijas. Kita programa „Portretai“ pristatys filmus apie žymius kino kūrėjus, tarp jų Bernardo Bertolucci, bei Agnieszką Holland. Paskutinės, „Spalvoto gyvenimo“, programos filmai pasakoja paprastų žmonių gyvenimo istorijas, jų džiaugsmus ir problemas su kuriomis susiduria šiuolaikiniame pasaulyje. Kokios temos Jus labiausiai domintų šioje dokumentinių filmų programos tinklelyje?
Renkantis kino filmą tema visada lieka svarbi. Žinoma, kad man asmeniškai įdomiau pasižiūrėti filmą apie Agnieszką Holland, vieną mano mylimiausių kino kūrėjų, nei apie snieglenčių sportą, tačiau juk ir pastarasis filmas gali būti labai geras. Pavyzdžiui, filmų festivalyje Roterdame, kuriame neseniai lankiausi, nespėjusi nueiti į norimą filmą, užsukau į kino salę, kurioje buvo demonstruojamas kitas filmas, kurio tema man visiškai nebuvo artima. Tačiau tas filmas mane labai įtraukė ir nustebino, o vėliau dar jo autorių teko nuoširdžiai sveikinti su prizu. Aišku, temos svarbu, apie ką režisierius nori kalbėti, kas jam įdomu, kas jį jaudina. Bet visumoje, filmo rezultatas nepriklauso vien nuo temos pasirinkimo. Čia tas pats, ką jau kalbėjome prieš tai apie dokumentinio ir vaidybinio žanro skirtumus. Svarbiausia ne žanras, ne forma, ne tema, o tai, kaip mus veikia kinas, ką užkabina ir kas po jo lieka.
Apie festivalį:
19-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis (VTKF) „Kino pavasaris“ vyks 2014 m. kovo 20 – balandžio 3 dienomis. Tai – didžiausias kino renginys Lietuvoje, pernai pritraukęs daugiau nei 80 tūkst. žiūrovų, ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Šiemet „Kino pavasaryje“ bus parodyta apie 230 filmų, kuriuos festivalio atstovai atrinko, per metus aplankę daugiau nei 30 tarptautinių festivalių. Daugiau informacijos: www.kinopavasaris.lt
