Laikas.lt
Rima Lincevičiūtė
„Mums reikia pažinti vienas kitą geriau“, – taip gruodžio 2 d. „Romuvos“ kino teatre susirinkusiems žiūrovams savo filmų retrospektyvą pristatė Lietuvos kino režisierė, aktorė Janina Lapinskaitė. Tris dokumentinius trumpametražius filmus: „Venera su katinu“, „Šokanti ant stogų“ ir „(Ne)eilinė moters istorija“ jungia neapsakomas moterų gyvenimas, kurį pati režisierė pateikia iš gelmių ištraukusi tikrus jausmus.
„Venera su katinu“
Dar 1996 m. sukurtas filmas pasakoja apie tris moteris, Lietuvos dailės akademijos pozuotojas, kurios, būdamos pensinio amžiaus ir neatitinkančios kiekvienam įaugusių stereotipinių grožio standartų, tampa mūzomis besimokantiems dailininkams. Iš tiesų, filmas nukreipiamas į pačių moterų dvasią, vidinius pojūčius. Viena iš herojų – perspektyvi baleto šokėja, viską metusi dėl meilės. Režisierė atvirauja, kad jau buvo praradusi viltį rasti kelią prie tos moters vidinių išgyvenimų, tačiau paskutinę sekundę ištartas sakinys: „Tereikia kartą suklupti ir atsistoti jau būna labai sunku“, – Janiną užvedė ant kelio, pakuždėdamas, kokia linkme filmas vystysis toliau.
Ir taip kiekvieno dokumentinio filmo metu – Janina pripažįsta, kad nieko negalima tikėtis iš anksto, tai nesurežisuota, tai išgyvenama kartu su herojėmis: „Tampi tarsi herojų advokate, kuomet jos taip tavimi pasitiki, kviečia susitikti, pasikalbėti. Ir tu negali atsisakyti – juk šitaip sukuriamas ryšys, kuriuo ir teka filmo idėja. Ryšys, kuris padeda atskleisti tikruosius moterų veidus, o ne tuos, kurie matomi išorėje“.
Vienas labiausiai Janinai įstrigusių šio filmo kūrimo momentų, kai paklaustos apie moters grožį, herojės atsakė: „Grožis – tik oda, kuri po savimi slepia bjaurumą.“ Tai iš tikrųjų pakeitė režisierės požiūrį į senatvę, ne viskas juk raukšlėmis matuojama.
„Šokanti ant stogų“
Tai vienos, prieš keletą metų dažnai televizijoje bei bulvarinėje spaudoje mirgėjusios moters Rūtos Pranckūnaitės istorija. Pagarsėjusi erotinių masažų, lengvabūdiškų apsinuoginimų istorijomis, čia moteris atskleidžiama kaip mažas, baikštus ir daug negandų patyręs vaikas plastinių operacijų randais sudarkytame kūne.
Janina Lapinskaitė šio filmo atsiradimą argumentuoja tuo, kad televizijoje pateiktas Rūtos portretas buvo pigus, paviršutiniškas ir vulgarus. O režisierė užsibrėžė įrodyti, kad už tos plastinių operacijų „maniakės“ slepiasi kažkas kito: „Man bjauriausia buvo žurnalistų noras gauti tai, ko jie nori, išspausti sensaciją. Taip, šiai moteriai labai lengva nusirengti, ji net stebėjosi, kai filmo metu sužinojo, kad to nereikės. Jai žymiai sunkiau kalbėtis apie savo gyvenimą. Žinot, kas šiurpiausia? Jos juokas. Ji juokiasi kalbėdama, kaip ją išprievartavo užpuolikai, kaip vaikystėje patyrė seksualinę prievartą. Bet ji visada akcentuoja rūpesčio ir šilumos troškimą, net jei tai gauna tik atsigulusi ant operacinio stalo.“
Šio filmo herojė taip pat augina dukrą, kuriai filmas galėjo padaryti ir neigiamą įtaką. „Žinot, aš manau, kad būtent televizija darė didžiausią neigiamą įtaką, kai siekė parodyti tik tai, ką norėjo matyti skandalų ištroškusi minia. Tuo tarpu aš savo filme tiesiog atskleidžiau šios moters balansavimą ant aukšto stogo krašto, susipriešinusią su savo kūnu ir kitaip suvokiančią ją supantį pasaulį“, – paaiškina J. Lapinskaitė.
„(Ne)eilinė moters istorija“
Drauge su Kauno moterų draugija kurtas filmas, inicijuojant smurto prieš moteris problemos prevenciją. Filme pateikiami psichologinio smurto ženklai, po truputį peraugantys į fizinį smurtą. Pradžioje kalba realios, smurtą šeimoje patyrusios moterys. Šiuo filmu siekta atskleisti visuomenės opas, didinti suvokimą, kas iš tikrųjų yra tas smurtas šeimoje, kad ženklai atsiranda po truputį ir dažnas jų gali net nepastebėti.
Apibendrindama savo filmų vakarą, režisierė Janina Lapinskaitė neslėpė siekusi šiais trumpametražiais vaizdiniais paraginti nestovėti vietoje ir keistis. Keisti požiūrį ir kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų yra skauduliai mums.
