Laikas.lt
„Žmogus šypsosi – kaukė. Papersk tam žmogui į veidą ir pamatysi tikras akis. Man reikia tų tikrų akių“, – drąsiai sako teatro režisierius Artūras Areima, jau spėjęs užsitarnauti provokuoti nevengiančio kūrėjo vardą. Artėjant kontraversiško spektaklio „Nevykėlis“ (pagal E. Limonovo romaną „Nevykėlio dienoraštis“) premjerai Kaune gruodžio 17, 18 ir 19 dienomis, kalbamės su vienu iš ryškiausių jaunosios kartos režisierių.
Matę ne vieną jūsų darbą, greičiausiai jau turi tam tikrą viziją, kas yra areimiška teatro kryptis. Kokia ji yra jums?
Visada statau žmogų prieš tai, su kuo jis savyje negali susitaikyti ar negali sau pripažinti – prieš jo paties demonus. Aš bandau parodyti žmonių įvairovę, jų skirtingumą, kitokius žmones, kokių žiūrovas galbūt negali pripažinti. Tiesiog nebandau mimetiškai atvaizduoti pasaulio.
Papasakokite šiek tiek apie savo darbo metodus.
Kasdien knisuosi po aktorių, kol jis man ką nors atveria. Tada bandom tai išsaugoti ir iš to konstruojame spektaklį. Manau, į klausimą, kokia metodika dirba režisierius, niekas neatsakytų – tai bus galima padaryti senatvėje. Spektaklis kinta nuo žiūrovų, jis niekad nebus vienodas, todėl jo nušlifuoti neįmanoma, to nenoriu. Noriu nebaigtumo jausmo. Viskas kuriasi vietoje, tiesiog taip. Man įdomus dienos veidas ir tos dienos patyrimai.
Ar kūryba yra lygu atsivėrimas?
Na, taip. Kraujo nuleidimas. Majos šydo praskleidimas.
Kas įkvepia tą šydą praskleisti? Kitaip tariant, iš kur gimsta taip visų garbinamas įkvėpimas?
Muzika, fotografija, vaizdas, išgirsta filosofinė mintis… Mano pagrindinis kūrybos stimulas, impulsas, įkvėpimas yra išnaikinta atmintis. Ši užmarštis yra tokia pat svarbi kaip pats gimimo įvykis, kurio koordinačių mes niekaip negalime nustatyti, kurio tiesos niekaip negalime apčiuopti. Dar yra dirbtinė atmintis. Viena iš ryškiausių dirbtinių atminčių man yra kinas, kuris įsirėžia į atmintį taip, kad nebeatseku, kur yra mano, o kur dirbtinis, sintetinis patyrimas. Turbūt šitoje takoskyroje ir gimsta mano kūryba. Mes turime besisukančią, reversišką struktūrą, kurioje neišvengiamai nuolatos grįžtama atgal, kurioje niekuomet neaišku, kas yra kas.
AAT|Artūro Areimos teatras kuriamas kūrybinės laboratorijos principu. Kokia Jūsų teatro misija?
Mano teatras – žmogaus laboratorija, savo vidaus ribų plėtimo kelionė. Kelionė laiku ir tampymas likimui už ūsų. Manipuliacija gyvenimu, žmogumi. Intelektuali patirtis. Nerašytų taisyklių žaidimas. Savo individualios kalbos paieškos. Kiekvienas žmogus yra apsibrėžęs savo suvokimo ribas ir tai, kas už tų ribų jam nepriimtina ar netinkama. Mano teatro misija – tų ribų plėtimas ir žiūrovo tapimas intelektualiai spalvingesniu, siekis nesustoti ieškoti savęs. Noriu, kad teatras žiūrovui nebūtų tik pramoga, o kartu ir kova su savimi. Pasaulis gali būti kitoks, bet tai nereiškia, kad jis turi būti geresnis. Jis turi būti spalvingesnis.
Savo spektakliuose dažnai provokuojate žiūrovą. Ar neatrodo, kad tai žiūrovui ne visada patinka?
Žaidimas ne visada yra smagus, ne visada jis eina vienodai. Vieni laimi, kiti pralaimi. O provokacija yra žaidimo dalis. Provokacija yra mano mėgstamiausia žaidimo dalis, nes, kai visiems gerai, reiškia, jog nieko nevyksta. Žmogus šypsosi – kaukė. Papersk tam žmogui į veidą ir pamatysi tikras akis. Man reikia tų tikrų akių. Aš nepretenduoju užimti Dievo pozicijos. Nesiruošiu žiūrovo atvesti kažkur visam gyvenimui. Man svarbu jį paklaidinti – paklaidinti bent sekundei, akimirkai. Kartais užtenka sekundės, kad požiūrio kampas pradėtų kisti.
Labai greitai publikai pristatysite spektaklį „Nevykėlis”. Kokio žiūrovo tikitės sulaukti?
Tokio, kuriam nepatinka metaforos ir prasmių ieškojimas. Žinoma, ateis ir daugelis kitų, kurie išgertoje stiklinėje vandens nori surasti kokią nors prasmę. Mano tikslas – juos pasukti neteatrinio mąstymo linkme, t.y., kad jie atsipalaiduotų ir priimtų vaidinimą, atlikimą, aktą laisva akimi ir nuo ieškojimų ir prasmių neužsmaugta galva. Jei ateis nemėgstantys teatro, jie jausis savo vietoje ir matys tai, kas vyksta, be jokių akinių, priims arba atmes kaip „Youtube“ perklausydamas muzikinį gabalą: veža arba ne. Juk ten neieškome prasmių.
AAT|Artūro Areimos teatro premjera „Nevykėlis“ ( pagal E. Limonovo „Nevykėlio dienoraštis“) vyks gruodžio 17, 18, 19 dienomis 19 val. POST galerijoje (Laisvės al. 51a, 4 aukštas).
