Vos tik ateina pavasaris, prekybos centruose ir restoranų meniu pradeda dominuoti viena sezoninė daržovė – smidrai, dar vadinami šparagais. Jie dažnai laikomi tikru šiltojo sezono simboliu: trumpas sezonas, švelnus skonis ir daugybė receptų, kuriuose ši daržovė tampa pagrindiniu ingredientu. Tačiau kartu su populiarumu vis dažniau pasirodo ir diskusijų apie tai, ar ši daržovė iš tiesų tokia nekalta, kaip gali pasirodyti.
Smidrai, lotyniškai vadinami „Asparagus“, priklauso smidrinių šeimai. Įdomu tai, kad iš visos šios augalų grupės būtent vaistiniai smidrai yra vienintelė rūšis, kurios ūgliai vartojami kaip daržovė. Šis augalas šiandien auginamas daugelyje pasaulio regionų, tačiau didžiausias jų auginimo mastas pasiektas Kinijoje, kuri laikoma pagrindiniu smidrų gamybos centru.
Maistui naudojami jauni augalo ūgliai, kurie skinami dar ankstyvoje augimo stadijoje. Būtent todėl smidrai pasižymi minkšta tekstūra ir subtiliu skoniu. Jie dažnai laikomi lengvai virškinama daržove, todėl neretai rekomenduojami žmonėms, kurie renkasi lengvesnę ar mažiau kaloringą mitybą.

Vis dėlto smidrų sezonas nėra ilgas. Paprastai jis prasideda balandžio mėnesį, tačiau aktyviausias laikotarpis dažniausiai būna gegužę. Jau birželio pabaigoje ši daržovė iš prekybos vietų ima sparčiai dingti, todėl jos mėgėjai turi tik kelis mėnesius pasimėgauti šviežiu derliumi.
Dėl šios priežasties smidrai dažnai laikomi tikra sezonine delikatesine daržove. Tačiau pastaraisiais metais mokslininkai atkreipė dėmesį į vieną svarbų aspektą – šie augalai gali kaupti įvairias dirvožemyje esančias medžiagas.
Vokietijoje, Hamburgo botanikos sode, atliktas tyrimas analizavo augalus, kurie linkę absorbuoti kenksmingus junginius iš dirvožemio. Tyrimo metu nustatyta, kad smidrai pagal šią savybę užėmė antrąją vietą tarp tirtų augalų.
Mokslininkų teigimu, smidrų ūgliai auga tiesiai iš dirvožemio, todėl gali sugerti įvairias jame esančias medžiagas. Jei dirva yra užteršta arba auginimo metu naudojamos tam tikros cheminės priemonės, augale gali kauptis sunkieji metalai ar pesticidų likučiai.
Tarp dažniausiai minimų medžiagų yra kadmis, chloratai ir kai kurių pesticidų likučiai. Dideliais kiekiais šios medžiagos gali turėti neigiamą poveikį žmogaus organizmui.

Specialistai taip pat primena, kad smidruose yra purinų – natūralių junginių, kurie žmogaus organizme virsta šlapimo rūgštimi. Dėl šios priežasties žmonėms, sergantiems podagra, dažnai patariama riboti šios daržovės vartojimą.
Vis dėlto dietologai pabrėžia, kad smidrai neturėtų būti laikomi pavojinga daržove. Juose gausu vitaminų, skaidulų ir mineralinių medžiagų, o kalorijų kiekis išlieka labai nedidelis.
Svarbiausias veiksnys, anot specialistų, yra produktų kilmė. Rekomenduojama rinktis smidrus iš patikimų augintojų arba vietinių ūkių, kurie taiko ekologiškesnius auginimo metodus ir riboja cheminių medžiagų naudojimą.
Taip pat patariama atkreipti dėmesį į sezoną. Smidrai, parduodami ne natūraliu jų derliaus laikotarpiu, dažnai būna importuoti iš tolimų šalių arba auginami intensyviai šiltnamiuose. Tokiais atvejais jų kokybė gali skirtis nuo natūraliu sezonu užaugintų daržovių.
Todėl, nors smidrai jau seniai laikomi vienu iš pavasario virtuvės simbolių, mitybos specialistai pataria laikytis paprastos taisyklės – rinktis kokybiškus, sezoninius produktus ir vartoti juos saikingai. Toks požiūris leidžia mėgautis jų skoniu ir kartu išlaikyti subalansuotą mitybą.

