Archeologiniai atradimai Ispanijoje atskleidžia šiurpų, tačiau istoriškai reikšmingą geležies amžiaus gyvenimo aspektą. Naujausi tyrimai rodo, kad priešo galvų nukirtimas, jų konservavimas ir viešas demonstravimas nebuvo pavieniai barbariški epizodai. Tai veikiau buvo plačiai paplitusi praktika, turėjusi aiškų socialinį ir simbolinį vaidmenį. Šie duomenys ne tik praplečia žinias apie senovės Ispanijos gyventojų papročius, bet ir padeda geriau suprasti kultūrinius ryšius tuometinėje Europoje.
Tyrėjai nustatė, kad galvų nukirtimo ritualai ir viešas nukirstų galvų demonstravimas geležies amžiuje dabartinės Ispanijos teritorijoje buvo gerokai dažnesni, nei manyta iki šiol. Moksliniame leidinyje Trabajos de Prehistoria paskelbti rezultatai leidžia teigti, jog šios praktikos buvo būdingos ne vien šiauriniams regionams: panašių įrodymų rasta ir kossetanų bei ilergetų genčių teritorijose, esančiose piečiau.
Ritualų mastas ir technika
Autonominio Barselonos universiteto mokslininkų komanda ištyrė kaukolių liekanas, aptiktas Olerdolos ir Molí d’Espergolio gyvenvietėse. Bioantropologinė analizė parodė aiškius pjūvių ir įbrėžimų pėdsakus, padarytus aštriais įrankiais mirties momentu arba netrukus po jos.
Ypatingą dėmesį patraukė sudėtingi nukirstų galvų paruošimo metodai, taikyti tam, kad jos išliktų kuo ilgiau. Konservavimui, sprendžiant iš aptiktų pėdsakų, buvo naudojamos natūralios medžiagos: pušų sakai, augaliniai ir gyvūniniai riebalai, vaškas bei aliejai. Ant vienos kaukolės nustatyta požymių, rodančių, kad nuožulniai buvo pašalinta ne tik galvos, bet ir veido oda. Tokia procedūra yra itin reta ir iki šiol buvo fiksuota tik dabartinės Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos teritorijose.
Kai kuriais atvejais į kaukoles buvo įkalami geležiniai vinys, kad galvos būtų tvirtai pritvirtinamos. Tikėtina, jog jos buvo kabinamos ar tvirtinamos prie sienų, stulpų arba specialių demonstravimui skirtų konstrukcijų.
Simbolika ir socialinė reikšmė
Kaulų fragmentai dažniausiai aptikti viešosiose erdvėse: prie įėjimų, bokštų ar architektūriškai išskirtiniuose pastatuose. Tai leidžia daryti išvadą, kad nukirstos galvos buvo eksponuojamos viešai ir veikė kaip simboliniai objektai, turėję reikšmės bendruomenės savivaizdžiui, galios demonstravimui ir socialinei tvarkai.
Dauguma identifikuotų palaikų priklausė jauniems vyrams, maždaug 8–15 metų amžiaus. Kadangi iberų laidojimo tradicijoje vyraujanti praktika buvo kremacija, mokslininkai linkę manyti, jog nukirstos galvos dažniausiai priklausė ne savos bendruomenės nariams, o karo belaisviams arba priešų atstovams.
Nauji duomenys skatina iš naujo peržiūrėti senosios Europos kultūrines ribas. Iberų genčių ritualų panašumas į galų papročius, žinomus iš dabartinės Prancūzijos teritorijos, rodo, kad tarp skirtingų regionų egzistavo tvirti kultūriniai ryšiai, peržengę atskirų genčių ir teritorijų ribas.
Šie atradimai ne tik atskleidžia dramatiškas senovės karo ir ritualų formas, bet ir padeda geriau suprasti, kaip smurtas, bausmė bei simbolinė galia buvo įausti į ankstyvųjų Europos visuomenių socialinę struktūrą.
