Jau penkiolika metų lietuvių literatūros kūrėjai nebeskelbia jokių savo kartos manifestų, o skirtingų kartų poezijos sąvoka neretai vertinama kaip pasenusi, neaktuali arba pernelyg mitologizuota. Poetai ir jų kūrybos tyrinėtojai bando ieškoti kartos atpažinimo ženklų poezijoje.
„Šiuo metu literatūroje vyrauja labai korektiškas tonas tarp autorių kartų – nėra jokių įtampų arba jos labai aštriai nepasirodo viešumoje. Iš savo patirties nesu girdėjęs kokių nors grupių, programų, manifestų, kad išeitų jaunoji karta, save įtvirtintų literatūroje. Gal tą korektiškumą diktuoja postmodernizmas?”, – svarsto literatūrologas, poetas Rimantas Kmita tarptautinėje poetų ir literatūros kritikų konferencijoje „Kartos atpažinimo ženklai poezijoje” festivalio „Poezijos pavasaris” proga.
Pats, kaip kuriantis poeziją ir ją tyrinėjantis, ar jaučiate tam tikrą konfliktą tarp skirtingo laikmečio poetų kartų?
R. KMITA: Žinoma, skirtumas yra, neišvengiamai. Aš niekaip negaliu pasakyti, kad esu Kornelijaus Platelio ar ko nors kito kartos. Aš tiesiog neturiu tos patirties, kurią turi jie, nes esu jaunesnės kartos. Sakykim, mūsų kartos vienas iš požymių – dar mokame rusų kalbą, o jaunesnė karta – jau nebe labai. Manau, tai svarbu kartos savimonei. Taip pat patirtis, kur tu užaugai, kokiam laike – ar Vilniaus brode su hipiais sovietmečiu, ar „gariūnmečiu” kažkur turguose besitrindamas. Skirtumas, aišku, yra, nors ir nesukuria kažkokių sienų tarp žmonių – skirtingos kartos puikiai bendrauja, susikalba, bet situacijos vertinimą, skonius tai keičia, daro įtaką.
Ar išvis egzistuoja kartų problema, ar apie ją reikia diskutuoti?
R. KMITA: Mūsų kartai, gimusiai praėjusio amžiaus 8-jame dešimtmetyje, kartos problemos nėra – maždaug penkiolika metų nediskutuojama šia tema, vyrauja bendra skeptiška nuostata šiuo klausimu, o sociologai, ypač dvidešimtojo amžiaus, kalba apie prarajas tarp kartų – tėvai ir vaikai beveik neturi nieko bendra. Todėl įdomu padiskutuoti, ar karta yra bendraminčių bendruomenė, ar kovoja dėl savo įsitvirtinimo literatūroje paneigdama ankstesnę kartą ir jos kūrėjus, o gal toji kartų „numerologija” yra labai sąlygiškas, reliatyvus dalykas.
Galbūt konkretus laikmetis turi įtakos ir tam tikros kartos poetinei formai?
R. KMITA: Čia būtų sunku ką nors apibendrinti, bet neįsivaizduojama, kad šiandien kas nors imtų rašyti kaip Justinas Marcinkevičius arba Antanas A. Jonynas. Juk neperkelsi tos poezijos į tą situaciją, nes jeigu būtų perkelta, ji būtų neadekvati šių dienų situacijai. Tiesa, kai kas pastebi, kad vidurinioji karta dar kuria poeziją silabotonine eilėdara, nors vyrauja verlibras (eiliavimas be aiškaus metro. – ELTA). Šiuo metu pastebima tendencijų, kad griežta, sudėtinga forma sugrįžta – tai matyti ir iš poetų, kurie atvyksta į festivalius, kūrybos. Antai Rusijoje rengiami verlibro festivaliai, leidžiami tokios poezijos žurnalai, bet tai teužima kokius dešimt procentų poezijos erdvės. Iš tiesų sunku susigaudyti šiuolaikinėje margoje poezijos panoramoje…
Jei išdrįstume pafantazuoti – ar kada nors gali nebelikti poezijos, kaip tokios literatūros?
R. KMITA: Nemanau… Jeigu ji egzistuoja tūkstančius metų, tai kodėl dabar turėtų išnykti? Yra kažkoks vidinis poreikis tokiam, poetiniam bylojimui apie save, apie pasaulį. Tai, kad poezija dabar yra susitraukusi iki minimumo ir visiškai beveik išnykusi iš viešumos, manau, dar nieko nereiškia. Tiesa, poeziją gali išgelbėti arba pagyvinti tik geri poetai ar net ištisa jų karta. Juk „Poezijos pavasaris” yra vienos kartos – poeto Justino Marcinkevičiaus ir jo kartos veiklos rezultatas. Tačiau jaunieji poetai jau kitaip iškėlė festivalio renginių organizavimo aspektą. Kad ir tai, jog vieną vakarą susirinko „ant laktos” Vilniaus universiteto kieme, kur vienos filologų kartos keitė kitas.
