Baltasis gandras nuo seno laikomas vienu iš paukščių, kurio migracija įkvepia tiek mokslininkus, tiek gamtos stebėtojus. Jų kelionė į Afriką kiekvienais metais tampa didžiule išbandymų grandine, kurioje lemia ne tik gamtos dėsniai, bet ir smulkios detalės, nuo kurių priklauso jų išlikimas.
Ne visi gandrai palieka Lietuvą ir Lenkiją vienu metu. Jų atsiskyrimas ir skrydis vyksta skirtingomis dienomis bei maršrutais. Paprastai pirmieji iškeliauja paukščiai iš šiaurinių vietovių, o pietuose gyvenantys gandrai užtrunka ilgiau. Kartais iš vieno kaimo visi paukščiai pakyla beveik tuo pačiu metu. Migracija gali tęstis kelias savaites, kol paskutiniai gandrai palieka savo lizdus.
Pagrindinis gandro kelionės sėkmės veiksnys yra rugpjūtį susidarantys šilti oro srautai, kylantys nuo žemės paviršiaus. Jie leidžia paukščiams sklandyti tarsi sklandytuvams ir sutaupyti daug energijos.
Be šių srautų kelionė taptų kone neįmanoma, nes aktyvus skrydis ilgomis distancijomis reikalautų milžiniškų energijos išteklių. Neatsitiktinai gandrai vengia keliauti virš jūros, kur tokių srautų nėra. Vietoje to jie renkasi kelią per Turkiją, kad įveiktų tik siaurą Bosforo sąsiaurį.
Rizika tiems, kurie pavėluoja
Vieni iš labiausiai pažeidžiamų yra paukščiai, kurie užtrunka ir nepakyla laiku. Kiekviena diena, praleista rugpjūtį, mažina jų galimybes pasinaudoti tinkamomis oro sąlygomis. Jei jie priversti skristi aktyviai be šilto oro srautų pagalbos, energijos sąnaudos tampa tokios didelės, kad gali baigtis mirtimi.
Yra aprašytų atvejų, kai gandrai nugaišo išsekę vos priartėję prie Egipto ribos. Nors daugelis Lietuvos paukščių gali susilaukti daugiau nei vieno vadų per vasarą, gandrams tokia galimybė praktiškai neegzistuoja.
Jauniklių auginimas užtrunka ilgai, todėl gandrams tenka pasirinkti tinkamiausią laiką, jie negali išskristi per anksti, nes jaunikliai dar nebūtų pasiruošę, bet negali ir per vėlai, nes prarastų palankias oro sąlygas. Rugpjūtis tampa tikru balansu tarp šių dviejų ribų.
Kelionė į Afriką yra viena sudėtingiausių iš visų paukščių migracijų. Gandrams tenka įveikti tūkstančius kilometrų, o jų išlikimas priklauso nuo tokių detalių kaip oro temperatūra, vėjo kryptys ir šilto oro srautų buvimas. Kiekviena klaida gali kainuoti gyvybę. Todėl tinkamas laikas išskristi yra esminė sąlyga jų išlikimui.
Grįžimas pavasarį
Paprastai gandrai į gimtąsias vietas grįžta kovo viduryje ar pabaigoje. Senas liaudies posakis sako, kad jie pasirodo per Šv. Juozapo dieną, kovo 19-ąją. Vis dėlto tai labiau simbolinis ženklas nei griežta taisyklė, nes migracija yra nuolatinis procesas, besitęsiantis etapais.
Atvykę į Afriką jie taip pat nesiilsi vienoje vietoje, tai dažnai keliauja toliau, ieškodami palankesnių sąlygų. Baltųjų gandrų kelionė, tai gamtos spektaklis, kuriame dera instinktas, fizinės galimybės ir aplinkos sąlygos. Kiekvienas jų išskridimas tampa loterija, kurioje lemia oro srautai, laikas ir net menkiausios aplinkybės.
Todėl pastebėjus rugpjūčio pabaigoje dar neužskridusius gandrus galima sunerimti, nes jiems gresia prarasti vienintelį langą saugiai pasiekti Afriką. Vis dėlto šis paukštis jau šimtmečius įrodo gebantis įveikti neįtikėtinus iššūkius, o jo grįžimas pavasarį tampa tikru pavasario simboliu ir gamtos atsinaujinimo ženklu.
