Rusija šiuo metu kasmet pagamina daugiau nei 1 400 balistinių raketų „Iskander“ ir apie 500 sparnuotųjų raketų „X-101“. Pasak britų žurnalo „The Economist“, tai nėra tik skaičiai, tai dalis plataus masto pastangų, kurias Kremlius skiria siekdamas atkurti savo imperinį statusą.
Vladimiras Putinas karo mašiną laiko pagrindine savo valdžios išsaugojimo ir visuomenės mobilizavimo priemone, o šios retorikos taikiniais tampa ne tik Ukraina, bet ir Baltijos šalys bei Suomija. Nors šiuo metu Rusija dar nėra pasiruošusi tiesioginei konfrontacijai su NATO, ekspertai įspėja, kad situacija gali pasikeisti greičiau, nei manoma.
Žurnale pateikiama prielaida, jog po maždaug šešių mėnesių Maskva galėtų sukaupti pakankamai resursų ribotam puolimui prieš vieną iš Baltijos valstybių. O po dviejų metų, netgi pradėti plataus masto karinę operaciją prieš kelias valstybes vienu metu.
Skirtingos žvalgybų prognozės, bet kryptis – vienoda
Vakaruose nevienodai vertinamas Rusijos karinių pajėgumų atsigavimo tempas, tačiau bendras fonas išlieka niūrus. JAV žvalgyba prognozuoja, kad Kremliaus karinė galia bus pilnai atstatyta per artimiausią dešimtmetį.
Norvegijos saugumo tarnybos kalba apie penkerių–dešimties metų laikotarpį. Ukrainos karinė žvalgyba laikosi nuosaikesnio vertinimo, nuo penkerių iki septynerių metų, o Vokietijos analitikų vertinimu, laikotarpis galėtų būti nuo penkerių iki aštuonerių metų. Išskirtinai realistiškai situaciją vertina Estijos žvalgyba, anot jų, Rusija gali pradėti formuoti naujus karinius vienetus jau po trejų metų, o maksimalus terminas būtų penkeri metai.
Visos šios prognozės priklauso nuo keleto kintamųjų, tokių kaip karo Ukrainoje eigos, sankcijų efektyvumo ir Rusijos ekonomikos būklės. Pastaruoju metu ekonominiai sunkumai Maskvoje gilėja, tačiau karinis-pramoninis kompleksas vis dar palaikomas išskirtiniu prioritetu, o žmogiškųjų išteklių krizė kol kas nesustabdė ginkluotės gamybos tempo.
Didžiausias iššūkis – žmonių trūkumas
Nepaisant agresyvių pastangų modernizuoti karinę įrangą ir didinti gamybos apimtis, Kremliaus planams trukdo gyvosios jėgos trūkumas. Kaip pastebi „The Economist“, šiuo metu Rusija geba pritraukti apie 30 tūkst. naujų šauktinių kas mėnesį, tačiau artimiausiais metais ši sistema gali strigti dėl bendro gyventojų senėjimo ir mažėjančio skaičiaus.
Žema personalo kokybė, tiek pėstininkų, tiek karininkų, taip pat riboja technologinių sprendimų efektyvumą. Nors Rusijos kariuomenė sugebėjo pasiekti proveržių bepiločių orlaivių naudojime, šie pranašumai nėra lengvai išplečiami, nes trūksta gerai parengtų specialistų.
Prie to prisideda ir masiniai gyvosios jėgos nuostoliai – Vakarų žvalgyba praneša, kad nuo 2024 metų pabaigos Rusijos karo ligoninės yra perpildytos, o fronto linijoje juntamas akivaizdus karių stygius.
Rusija kol kas vengs tiesioginio karo su NATO
Nepaisant stiprėjančių pajėgumų, „The Economist“ analitikai daro išvadą, kad artimiausiu metu Kremlius greičiausiai nesiryš kariniams veiksmams, kurie galėtų išprovokuoti NATO sutarties 5-ojo straipsnio suaktyvinimą.
Tačiau ši laikina atsargumo fazė gali baigtis, jei Rusija pamatys galimybę imtis „mažesnių“ veiksmų be rimto atsako. Ypač didelį nerimą kelia galimas Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus – Maskva gali tikėtis, kad tokioje situacijoje JAV reaguos vangiai į regioninius konfliktus arba ignoruos provokacijas prieš sąjungininkes Europoje.
Įspėjimas Baltijos šalims – laikas ruošti ne tik gynybą, bet ir visuomenę
Apžvalgininkai pabrėžia, kad Baltijos šalys šioje situacijoje yra ypač pažeidžiamos. Kremlius ne kartą leido suprasti, kad nepripažįsta nei jų istorinės teisės į nepriklausomybę, nei dabartinio geopolitinio pasirinkimo.
Retorinis puolimas prieš Lietuvą, Latviją, Estiją bei Suomiją rodo, kad šios šalys laikomos potencialiais taikiniais tiek propagandiniu, tiek kariniu lygmeniu. Tai reiškia, kad karinė parengtis yra ne vien kariuomenės klausimas.
Svarbu stiprinti visuomenės atsparumą, gebėjimą atlaikyti dezinformacijos kampanijas, bei kurti tvirtą ryšį tarp civilių ir gynybos struktūrų. Rusijos agresija tai ne tik tankai pasienyje, bet ir vidinis susiskaldymas, kurį Maskva puikiai moka išnaudoti.
