Prie Storskogo pasienio punkto Norvegijos policija pradeda statyti naujas tvoras. Tokiu būdu siekiama iš anksto pasiruošti galimam naujam migracijos scenarijui, panašiam į 2015 metų krizę.
Tuomet apie 5 500 migrantų iš Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos, pasinaudoję FSB organizuotu maršrutu, iš Maskvos atvyko į Murmanską, o iš ten pasiekė Norvegijos sieną praktiškai be jokių kliūčių. Tąkart žmonės kirto griežtai kontroliuojamą pasienio zoną, tarsi jos apskritai nebūtų.
Poliarinė naktis ir minusinė temperatūra 2015 metų spalio–lapkričio mėnesiais nesutrukdė migrantams veržtis į Norvegiją. Kad tokia situacija nepasikartotų, ypač jeigu siena vėl imtų sparčiai pildytis žmonėmis, dabar nuspręsta įrengti papildomas fizines užtvaras.
Thomas Nilsen nuotr.
Viena pagrindinių priežasčių yra baimė, kad žmonės ims kirsti sieną per atvirą teritoriją, apeidami oficialius patikros punktus. Situacija ypač jautri po to, kai praėjusią žiemą FSB nukreipė naują migrantų srautą į Suomijos teritoriją.
Reaguodama į šį spaudimą, Helsinkis nusprendė uždaryti visus pasienio punktus su Rusija. Dabar 1 340 kilometrų besitęsianti Suomijos rytinė siena lieka užrakinta jau daugiau nei metus, o Storskog–Borisoglebsk kelias tapo vienintele atvira sausumos siena tarp Rusijos ir Šiaurės Europos šalių.
Norvegijos pasienis – trapus balansas
Norvegijos rytinė siena su Rusija tęsiasi 198 kilometrus. Apie du trečdalius šios ribos eina palei Pasviko ir Grensės Jakobselvo upes, todėl ten fizinės užtvaros – neįmanomos. Kitaip nei Rusijoje, kur spygliuotos vielos tvora tęsiasi nuo Barenco jūros šiaurėje iki Baltijos jūros pietuose.
Ši tvora riboja bet kokį civilių patekimą į pasienio zoną ir sudaro buferinę erdvę, kuri veikia kaip saugumo pagalvė.
Norvegijos pusėje viskas kur kas atviriau, todėl ir pažeidimų potencialas didesnis. Nuo 2022 metų, kai Vladimiras Putinas pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, nelegalūs sienos kirtimai čia pasitaikė retai, tačiau keli atvejai tapo plačiai žinomi.
Thomas Nilsen nuotr.
Vienas garsiausių – buvusio „Wagner“ grupuotės kovotojo Andrejaus Medvedevo pabėgimas per ledais padengtą Pasviko upę į Norvegiją.
Taip pat užfiksuoti du incidentai, kai žmonės iš Norvegijos teritorijos perėjo į Rusijos pusę pėsčiomis per miškus, netoli Storskogo punkto. Nors tokie atvejai pavieniai, jie parodė, kad teritorija lieka pažeidžiama net ir be aktyvių provokacijų iš Maskvos.
Akivaizdus signalas – pasiruošimas, o ne reakcija
Stiprindama fizinę sienos apsaugą, Norvegija siunčia aiškų signalą – šalis pasirengusi užkirsti kelią netikėtoms krizėms ir negalvoja apie sienos saugumą tik reaguodama į įvykius.
Tvora prie Storskogo taip pat yra simbolinė riba, tai ne tik pasieniečių kontrolės zona, bet ir geopolitinės įtampos linija tarp laisvosios Europos ir agresyviai veikiančios Rusijos.
Šios priemonės rodo, kad Europa nebeturi prabangos laukti, net ir retas pažeidimas gali virsti nauju spaudimo įrankiu. O būtent tokia strategija, pasak ekspertų, ir slypi už Kremliaus veiksmų, per migrantų judėjimą destabilizuoti kaimynines valstybes, priminti apie savo buvimą ir testuoti Vakarų ribas.
