Šarūnas Ščerbakovas, KTU tautinio meno ansamblio „Nemunas“ valdybos pirmininkas
Žmonės puikiai žino kitų šalių tautinius akcentus, pavyzdžiui, škotiškus sijonus kiltus, bet nežino kiek skirtingų, unikalių ir savitų regionų kostiumų turi Lietuva. Tautinis kostiumas mūsų protėviams ir senajai kartai visuomet buvo drabužis išeigai. Manau, kad išsilavinusiam, save ir savo šalį gerbiančiam žmogui tautinis rūbas yra ir visada buvo pasididžiavimas bei puošmena.
Pirmą kartą su tautiniu kostiumu susipažinau Marijampolės Sūduvos gimnazijos folkloro ansamblyje „Klevelis“, tačiau išpuoselėtą, tvarkingą ir šiek tiek scenai pritaikytą tautinį kostiumą apsivilkau būtent Kauno technologijos universiteto (KTU) tautinio meno ansamblyje „Nemunas“.
Prieš šešerius metus, paragintas savo sesers, kuri jau šoko ansamblyje, prisijungiau prie vieno iš seniausių KTU meno kolektyvų ir nuo tada aktyviai dalyvauju jo veikloje. Šiuo metu jau antrą kartą esu išrinktas „Nemuno“ valdybos pirmininku.
Sektiną pavyzdį rodo valstybės vadovai
Bene pirmas dalykas, kurį išmoksta naujieji „Nemuno“ nariai – meilė ir pagarba tautiniam kostiumui. Apsivilkęs jį supranti, koks atsakingas tampa tavo vaidmuo visuomenėje, todėl privalai pasitempti ir išdidžiai dėvėti tautinį rūbą.
Visuomenei tai – unikalus kultūrinis palikimas, istorinis Lietuvos paveldas, kurio svarbą turi žinoti ir jaunoji karta. Tam, kad pavyktų sumaniai atskleisti ne tik kostiumo grožį, bet ir jo evoliuciją, istoriją, vaidmenį kasdieniniame žmogaus gyvenime anksčiau ir dabar, reikia ieškoti naujų raiškos būdų.
Liūdna, bet šiandien daugeliui jaunų žmonių tautinis kostiumas yra praradęs savo reikšmę, kelia juoką ar net gėdą. Mano nuomone, to neturėtų būti.
Labai džiugu, jog žinomi politikos ir visuomenės veikėjai randa vis daugiau progų viešumoje pasipuošti tautiniu kostiumu. Tai rodo gerą pavyzdį jaunajai kartai, kad kartais net prabangiausias dizainerio drabužis gali nė iš tolo neprilygti išpuoselėtam tautiniam rūbui.
Šarūnas Ščerbakovas
Puoselėjame per liaudies muziką ir šokius
Ar tai būtų žemaičių klumpės ar margaspalvės skaros gūnios, ar išskirtiniai aukštaičių moterų nuometai, tamsių spalvų Klaipėdos krašto kostiumo akcentai, suvalkiečių prijuostės, stebinančios savo margumu ir raštų gausa, ar languoti dzūkų kostiumai ir siuvinėtos prijuostės – visi rūbai sudaro vieną, išskirtinę ir nemuniečio sielai artimą tautinio kostiumo visumą.
O kur dar juostos, apavas, vyriškos skrybėlės ar sermėgos, karūnos, gintariniai karoliai ar vasarą merginų galvas puošiantys įvairiaspalviai gėlių vainikai – išskirti vieną, svarbiausią, atributą būtų paprasčiausiai neteisinga. Palyginčiau tai su Lietuvos etnografiniais regionais – Suvalkija, Dzūkija, Žemaitija, Aukštaitija ir Mažąja Lietuva – visi regionai saviti, įdomūs, svarbūs ir be galo reikalingi.
Kartu su kitais nemuniečiais lietuviškas tradicijas puoselėjame, pirmiausia, koncertuose atlikdami liaudies muziką, šokius ir dainas. Taip pat kiekvienas atėjęs į „Nemuną“ turi galimybę pažinti iš kartos į kartą perduodamus senuosius papročius, tapti mūsų gyvosios istorijos dalimi.
Svarbu ir tai, jog liaudies dainos skamba ne tik scenoje – bene kiekviena šventė ar ansamblio narių jaukus pasisėdėjimas prie laužo baigiasi darniais liaudies dainų akordais.
Neturėtų būti politizuojamas
Lietuviškas tautinis kostiumas nusipelnė oficialios šventės – vienintelės tokios pasaulyje – tautinio kostiumo dienos. Štai Dainų šventės rengėjai jau kalba apie tai, kad liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, galėtų prasidėti visuotinė tradicija puoštis tautiniu kostiumu.
Džiugu, jog vis garsiau kalbama apie tautinį kostiumą, tačiau nereikėtų jo politizuoti. Pažvelgti į tautinį kostiumą reikia naujai, galbūt neįprastai, naudojantis naujomis medijomis ir technologijomis.
Reikia suprasti, suvokti ir didžiuotis tuo, ką turime. Kiekvienas kostiumas siuvamas išlaikant tam tikram regionui būdingas tradicijas, spalvinę gamą. Tokiu būdu išlaikomas autentiškumas, kuris ir yra pagrindinis bruožas, išskiriantis lietuviškus tautinius rūbus iš kitų šalių.
Kostiume svarbi kiekviena detalė, jame sudėta daug daugiau nei atrodo – žmonių buitis, išmintis, istorija, emocija, kasdienybė ir daug meilės savo šaliai. Tereikia ieškoti.
