Inžinierius Šarūnas Šutavičius neseniai vykusiuose „Geriausio elektronikos prietaiso, sukurto lietuvių mėgėjų“ apdovanojimuose su savo elektriniu motoroleriu laimėjo pirmąją vietą.
O mes domėjomės, ar sunku tapti inžinieriumi ir kokios šios profesijos perspektyvos Lietuvoje.
Pradėkime nuo jūsų profesijos – inžinieriaus. Kur studijavote ir ar esate patenkintas studijų kokybe? Nes inžinerijos mokslai turėtų būti išties sunkūs, reikalaujantys daug atidumo ir laiko.
Studijavau Vilniaus Gedimino Technikos Universitete ir 2009-ais metais baigiau elektronikos inžinerijos 
bakalaurą. Studijos nebuvo sunkios, bent jau žinių įgijimo prasme; sugebėjau atsirinkti vertingą informaciją nuo viso kito. Sunkiausia buvo ištverti beverčių žinių kimšimą bei kai kurių visiškai nekompetetingų ir labai arogantiškų dėstytojų manieras. Kažkas internete netgi rašė: „Po VGTU – nors į karą“.
Studijas pradėjau su gan nemaža praktine patirtimi, dar mokykloje projektuodavau ir namie gamindavau įvairius prietaisus, programuodavau mikroprocesorius, tačiau universitete informacija yra pateikiama (kai kurių dėstytojų) tokia forma, kad netgi gan neblogai išmanant praktinę dalyko pusę būdavo gana sunku suprasti, apie ką gi kalbama, dėstytojai, prieš pradėdami keverzoti formules, nepasivargindavo paaiškinti, kas tai yra ir kur naudojama, taigi tekdavo prasėdėti kelias paskaitas kol paaiškėdavo, kad vis tik dalykas žinomas.
Ar sunku rasti darbą inžinieriui? Turbūt gerų specialistų vis dar trūksta?
Ir taip, ir ne. Geras, t.y., tikrai geras, ne universitetinis specialistas darbo visada ras ir jų visada trūksta. Tik realybė yra tokia, kad gerų specialistų yra labai mažai, o atlyginimai taip pat labai maži, taigi ir nėra stimulo juo būti. Gerų specialistų trūksta, nes jų universitetai tiesiog neparuošia; vien universitetinės žinios yra bevertės, atitrūkusios nuo realaus pasaulio. Šiuo metu pats ieškau kvalifikuotų darbuotojų ir gan prastai sekasi. Ieškodamas, žinoma, klausiu, ką žmogus moka, o ne ką baigęs.
Neseniai vykusiuose „Geriausio elektronikos prietaiso, sukurto lietuvių mėgėjų“ apdovanojimuose jūsų elektrinis motoroleris laimėjo pirmąją vietą. Gal galite plačiau papasakoti, kaip sugalvojote sukurti šį aparatą ir su kokiais sunkumais susidūrėte?
Prieš šį motorolerį buvau pasidaręs elektrinį dviratį, kuriuo sėkmingai važinėjau visus metus. Dviratis savo eiga nuvažiuodavo apie 35 kilometrus, o maksimalus greitis įkalnėje buvo 55 km/h (70 km/h nuo kalno). Nors ir buvau sumontavęs ypatingai aukštos klasės amortizatorius ir stabdžius, šiuo „daiktu“ važiuoti gatve buvo gana pavojinga: trūko šviesų ir veidrodėlių, taip pat dėl svorio centro gale dviratis posūkiuose buvo gana nestabilus. Tada nusprendžiau važinėti saugiai, nusipirkau 3-ejų metų senumo benzininį motorolerį „Peugeot“ ir ėmiausi jo perdarymo darbų. Pagrindinės problemos iškilo, kai ieškojau tinkamų komponentų: variklio, akumuliatoriaus, elektronikos. Deja, nei vieno iš šių komponentų nusipirkti nepavyko (gal tiesiog negaminama), taigi teko suprojektuoti ir pasigaminti pačiam. Būtent projektavimas ir atėmė daugiausiai laiko. Motoroleris vis dar yra tobulinamas ir perdarinėjamas, bet važiuoti jau galima. Dabar tvarkomos įvairios smulkmenos, kuriama prekinė vertė. Be abejo, yra minčių apie masinę gamybą, reikia tik kainą sumažinti iki vidutiniam lietuviui prieinamos ribos, kuri yra gana žemai.
.jpg)
Ir kiti projektai
Be motorolerio Šarūnas yra sukūręs ir kitų įdomių projektų. Vienas įdomesnių – novatoriškas durų skambutis (kurio idėja – Julijono Urbono). „Vietoje mygtuko reikia pastuksenti į duris, o vietoje skambučio sudreba grindys. Prietaisas yra lipdomas prie durų, maitinamas vieno 1,5V elemento dirba maždaug metus laiko ir yra mažesnis už degtukų dėžutę. Jis nuolat analizuoja virpesius ir aptikęs stuksenimą
radijo bangomis išsiunčia kodą, kurį apdorojęs imtuvas sudrebina grindis.„Skambutis“ nereaguoja į
nieką kitą, tik į stuksenimą; kuo stipriau pastukseni, tuo stipriau dreba grindys. Drebinti galima ne tik
grindis, bet ir įvairius daiktus, pavyzdžiui, gan įdomus efektas gaunamas drebinant didelį dekoratyvinio
medelio vazoną“, – šypsosi Šarūnas.
Elektroninio automobilio privalumai prieš benzininį pagal Šarūną:
Originalus motorolerio variklis (dvitaktis 50cm²) per 100 km sudegindavo 4 litrus benzino ir 180 ml tepalo, t.y., apie 25 Lt/100km.
Po perdarymo važiavimo kaina sumažėjo iki 2 Lt/100km, t.y., daugiau nei dešimt kartų.
Motoroleris yra visiškai tylus, taigi galima privažiuoti prie pat laiptinės ir niekas kreivai nepažiūrės.
Tačiau esminės perdarymo savybės yra ergonomiškumas, patikimumas, švarumas, šventa ramybė.
Greito krovimo režimu motoroleris pakraunamas vos per 20 minučių.
Jei reikėtų pagaminti tokį antrą, vien komponentai kainuotų per 10 tūkst. litų (neskaičiuojant donoro – gamyklinio benzininio mo torolerio kainos). Didžiąją kainos dalį sudaro ypatingai kokybiškas akumuliatorius, tarnausiantis bent 15 metų.
