Jeigu Irano valdžia tikisi, kad sunkiausiu metu jiems į pagalbą atskubės tariamas sąjungininkas Vladimiras Putinas – jų laukia skaudus nusivylimas.
Irano užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchis šią savaitę lankėsi Maskvoje, tikėdamasis gauti Kremliaus palaikymą. Ir nors Rusijos diktatorius pasmerkė JAV ataką kaip visiškai nepagrįstą agresiją, tikėtina, kad tai ir bus viskas, ką iranai išgirs iš Maskvos.
Kaip pastebi „The Telegraph“ apžvalgininkas Owenas Matthewsas, Iranas dabar skaudžiai mokosi, kad Putinas ne toks partneris, kuriuo galima pasitikėti. Nors 2025 metų sausį buvo pasirašyta išsami strateginė partnerystė su Irano prezidentu, svarbiausia, kad šiame susitarime nėra jokios abipusės gynybos nuostatos.
Praktiškai tai reiškia, kad be žodinių pareiškimų Kremlius neketina imtis jokių realių veiksmų, išskyrus nebent kelių rusiškų bepilotų orlaivių, paremtų Irano „Shaheed“, tiekimą.
Ši taktika jau pažįstama, būtent taip Putinas elgėsi ir su Basharu al-Assadu. Kai pernai sukilėliai buvo arti Damasko, Kremlius atsisakė siųsti papildomas pajėgas – tik vieną lėktuvą Asado šeimai evakuoti.
Putinas turi savų planų
Tuo metu Putino prioritetas – ne Irano gynyba, o jo paties įvaizdžio stiprinimas tarptautinėje arenoje. Vos tik Izraelis pradėjo bombardavimus, Rusijos vadovas susisiekė su Irano, Izraelio ir JAV lyderiais ir pasiūlė tarpininkauti.
Jis taip pat siekia tapti figūra, padedančia susitarti dėl naujo susitarimo, ribojančio Irano branduolinę programą.
Maksimali nauda Kremliui
Kaip rašo „The Telegraph“, Putinas kone taip pat, kaip ir Donaldas Trumpas, nori užkirsti kelią Irano branduolinio ginklo kūrimui. Rusijai būtų pavojinga, jei Teheranas pradėtų kelti grėsmę Kaspijos regionui ar kištis į Centrinę Aziją, teritorijas, kurias Kremlius laiko sava zona.
Idealiausia Putinui būtų tapti taikdariu tarp Vašingtono ir Teherano, taip pristatant save kaip svarbų pasaulio politikos žaidėją. Tuo pačiu Ukraina taptų tik vienu iš kelių konfliktų, nebe pagrindiniu.
Jei dar ir Trumpui pasirodytų reikalingas – galima pamiršti kalbas apie naujas sankcijas.
Putinas nuo pat savo valdymo pradžios svajojo apie pagrindinį stalą, prie kurio sėdi tik didžiųjų valstybių vadovai. Visą laiką jis kartojo, kad Vakarai nuvertino Rusiją, o Maskvos pasitikėjimą – išnaudojo.
Šis pasipiktinimo naratyvas nuo Gruzijos karo 2008-aisiais maitino visą agresyvią Kremliaus politiką.
Dabar, kai kyla naujas konfliktas Artimuosiuose Rytuose, Putinas vėl grįžta į žaidimą – ne kaip sąjungininkas, bet kaip manipuliatorius. Iranas jam tik dar viena figūrėlė šachmatų lentoje, kaip kadaise buvo Sirija.
O jei Teheranas patirs griūtį, tai bus dar vienas praradimas ilgame Rusijos sąjungininkų sąraše, po Irako, Libijos ir Sirijos. Bet Maskva žino, kaip iš to išspausti naudos. Ir būtent tą ji dabar ir daro.
