Pastaraisiais metais kiekvienas žmogus, norėdamas to ar ne, tapo mažų mažiausiai pusiau mediku. Kalbos apie skiepus, maisto priedus, cukraus žalą, dirbtinius saldiklius, sportą, stresą ir jų įtaką kūnui tapo tokios kasdienės, kad net eilinis pokalbis prie kavos puodelio dažnai virsta diagnostiniu susirinkimu.
Kiekvienas laikmetis turi savo baubus. Kadaise žmonės bijojo ledų, tada mikrobangų krosnelių, tada glitimo. Dabar sąraše: vakcinos, cukrus ir stresas. Visi trys žodžiai šokiruoja savaip, bet kiekvienas jų yra ir artimesnis, nei norėtum. Ir vis dėlto tik vienas iš jų tyliai, sistemingai ir be didelio triukšmo kasdien ardo žmonių gyvenimus.
Ne per vieną dieną, ne per vieną sprendimą, bet per ilgą tylų procesą, kurio net nepastebi, kol vieną dieną pajunti, kad gyveni ne kaip žmogus, o kaip nuolat šiek tiek pavargęs, šiek tiek irzlus, šiek tiek apatiškas kūnas su labai geru interneto ryšiu.
Ar tai skiepai?
Šiuolaikinis žmogus sugeba patikėti dviem labai priešingais dalykais tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, kad farmacijos kompanijos mus gelbėja – ir kad jos mus apnuodija. Skiepai nuo COVID-19 tapo nebe medicinos klausimu, o identiteto ženklu. Vieni mato juos kaip žmonijos išsigelbėjimą, kiti, kaip sąmokslą. Tačiau realybė tokia, kad skiepai, kad ir kaip prieštaringai apie juos galvotume, išgelbėjo milijonus gyvybių per pastaruosius šimtmečius.
Jei žmogus miršta nuo ligos, kurios buvo galima išvengti skiepu, tai yra tragedija. Bet vis tiek tai yra išimtis, ne norma. O mirties priežastis, apie kurią mažai kas kalba garsiai, dažnai slepiasi ne gydymo kabinete.
Gal vis dėlto cukrus?
Cukrus pripažintas viena tyliausių priklausomybių. Jis nėra nelegalus, jo nereikia pirkti iš po skverno, jis siūlomas vaikams, pagyvenusiems, net ligoniams ligoninėse. Ir vis dėlto jis per dieną nužudo daugiau nei bet kuris ginklas. Lėtai, nuosekliai, be riksmo.
Antro tipo diabetas, metabolinis sindromas, kepenų riebėjimas, kraujagyslių užkalkėjimas, nutukimas – visa tai dažnai prasideda ne nuo mėsainių, o nuo nekaltų sausainių su arbata. Tai ne greitas smūgis, o ilga kasdienė žala, kuriai niekas nekelia aliarmo, nes viskas po truputį. Bėda ta, kad tas truputis per metus virsta kilogramais, kurie virsta diagnozėmis. Bet net cukrus nėra tas, kuris pirmas iš tikrųjų išjungia mūsų gyvenimą.
Ir tada lieka stresas
Stresas yra kaip nematomas virusas, kurį parsineši namo iš darbo, iš pokalbio, iš žinučių skaitymo, net iš mąstymo apie ateitį. Jis neturi skonio, kvapo ar spalvos, bet jis valgo kūną iš vidaus. Širdies ir kraujagyslių ligos, insultai, vėžiniai procesai, miego sutrikimai, autoimuniniai sutrikimai – visi jie vienaip ar kitaip susiję su tuo, ką patiriame galvoje, bet neapdorojame širdimi.
Stresas nėra tik emocija, tai yra fiziologinė būsena. Tai cheminiai pokyčiai organizme, nuolatinė įtampa, kuri sukelia uždegimus, hormonų disbalansą, imuninės sistemos išsekimą. Ir nors apie tai kalbama vis daugiau, žmonės vis dar laiko stresą kaip kažką, ką reikia ištverti. Bet kūnas negalvoja apie pasiaukojimą – jis tiesiog pradeda lėtai irti.
Šiandien labiausiai žudo ne tai, ką suvalgai ar kokios vakcinos tavo pase, o tai, ką neši savyje. Nepailsėjęs protas, neperdirbtos emocijos, nuolatinė įtampa. Skiepai yra vienkartinis sprendimas. Cukrus – saldus įprotis. Bet stresas – tai kasdienis nuodas, kurį vartojame patys, sąmoningai ar ne.
