Tvarkydami virtuvės spinteles dažnai susiduriate su produktais, kurie atrodo visiškai normalūs, nors jų galiojimo laikas jau seniai pasibaigęs. Kvapas geras, pelėsio nesimato, tekstūra nepasikeitusi, todėl kyla pagunda juos palikti ar net sunaudoti. Tačiau specialistai perspėja, kad būtent tokie produktai gali kelti nematomą, bet realią grėsmę sveikatai.
Galiojimo data nėra tik gamintojų atsargumo priemonė. Ji rodo laikotarpį, per kurį produktas išlaiko saugumą, skonį ir maistinę vertę. Pasibaigus šiam laikui, kai kurie maisto produktai pradeda kaupti kenksmingas medžiagas, bakterijas ar net toksinus, kurie gali sukelti apsinuodijimą ar ilgalaikes sveikatos problemas.
Ypač atsargūs turėtumėte būti su produktais, kurie laikomi sandėliuke ar virtuvės spintelėse. Nors jie dažnai laikomi ilgai negendančiais, pasibaigus galiojimo laikui dalis jų tampa net pavojingesni nei šaldytuve laikomi produktai. Štai penki maisto produktai, kuriuos ekspertai rekomenduoja be jokio gailesčio išmesti, jei jų galiojimas jau pasibaigė.
Kulinariniai aliejai: nematoma grėsmė kasdienėje virtuvėje
Augalinis, rapsų ar alyvuogių aliejus dažnai laikomi universaliais ir ilgai naudojamais produktais. Paprastai jie išlieka tinkami vartoti nuo šešių iki dvylikos mėnesių nuo įsigijimo ir tik kelis mėnesius po atidarymo, jei laikomi tinkamomis sąlygomis. Kai kurie aliejai, pavyzdžiui, kokosų, gali išsilaikyti ilgiau, tačiau tai nėra taisyklė visiems.
Laikui bėgant šviesa, oras ir šiluma pradeda ardyti riebalus aliejuje. Jis tampa kartus, įgauna nemalonų kvapą ir praranda dalį naudingųjų savybių. Dar pavojingiau tai, kad sugedęs aliejus gali pradėti formuoti laisvuosius radikalus, kurie skatina uždegiminius procesus ir gali prisidėti prie lėtinių ligų vystymosi.
Jeigu aliejus kvepia neįprastai, primena dažus ar vašką, net ir nepasibaigus galiojimo laikui jo geriau nevartoti. O jei galiojimas jau pasibaigęs, rizikuoti neverta net tada, kai jis atrodo tvarkingas.
Riešutų sviestas: skanus produktas su trumpa riba
Žemės riešutų, migdolų ar anakardžių sviestas yra mėgstamos dėl savo skonio ir maistinės vertės. Tačiau jos taip pat turi daug riebalų, kurie itin jautrūs deguoniui. Neatidarytos riešutų pastos sandėliuke paprastai laikosi iki devynių mėnesių, o atidarius vos kelis mėnesius.
Pasibaigus galiojimo laikui, šios pastos gali ne tik pakeisti skonį ir tekstūrą, bet ir tapti palankia terpe bakterijoms. Kai kuriais atvejais jose gali atsirasti pavojingų mikroorganizmų, galinčių sukelti rimtą apsinuodijimą maistu.
Jei pastebite pelėsį, rūgštų kvapą ar neįprastą skonį, tokią pastą būtina nedelsiant išmesti. Net jei vizualiai ji atrodo tinkama, pasibaigęs galiojimo laikas yra pakankama priežastis jos nebenaudoti.
Miltai: pavojus, slypintis sausame produkte
Daugelis mano, kad miltai yra vienas saugiausių produktų sandėliuke. Vis dėlto jų galiojimo laikas labai priklauso nuo rūšies. Baltieji miltai, laikomi sandariai ir sausai, gali išsilaikyti iki metų, o pilno grūdo miltai tik kelis mėnesius.
Pilno grūdo miltuose esantys natūralūs riebalai greičiau genda ir laikui bėgant gali tapti kartūs. Dar didesnė problema yra drėgmė, kuri sudaro sąlygas pelėsiui. Kai kurios pelėsių rūšys išskiria mikotoksinus, kurie gali rimtai pakenkti kepenims ir imuninei sistemai.
Jei miltai skleidžia rūgštų kvapą arba galiojimo data jau pasibaigusi, jų vartojimas nėra saugus, net jei jie atrodo sausi ir birūs.
Prieskoniai ir džiovintos žolelės: skonis dingsta, rizika lieka
Prieskoniai dažnai laikomi metų metus, tačiau ir jie turi ribotą galiojimą. Sveiki prieskoniai išsilaiko ilgiau, o malti ir džiovintos žolelės savo savybes praranda greičiau. Laikui bėgant jie netenka ne tik skonio, bet ir dalies naudingų junginių.
Be to, atidaryti prieskoniai sugeria drėgmę iš oro. Tai sudaro palankią terpę pelėsiui ir bakterijoms. Nors apsinuodijimo rizika nėra tokia didelė kaip kituose produktuose, pasibaigęs galiojimas reiškia, kad prieskoniai nebeatlieka savo funkcijos ir gali būti nesaugūs.
Pupelės ir lęšiai: valgomi, bet nebe naudingi
Sausos pupelės ir lęšiai dažnai laikomi ilgai, kartais net kelerius metus. Nors jie gali likti techniškai valgomi, jų maistinė vertė laikui bėgant mažėja. Po kelerių metų pradeda mažėti vitaminų ir mineralų kiekis, o tekstūra tampa prastesnė.
Pasibaigus galiojimo laikui, tokie produktai nebėra vertingi organizmui ir gali sunkiau virškintis. Todėl geriau juos keisti šviežesniais.
