Ryškiai šviečiant saulei būti lauke tampa sunku, ypač vidurdienį. Visi žinome, kad žiūrėti tiesiai į saulę yra pavojinga akims, tačiau kyla klausimas: kas nutinka tuomet, kai saulės šviesa patenka į akis ne tiesiogiai, o per periferinį regėjimą? Ar ją vis tiek užfiksuojame ir ar ji gali pakenkti?
Ilgai žiūrint į saulę, į tinklainę patenka didelis ultravioletinių spindulių kiekis. Tai gali sukelti saulės tinklainės pažeidimą, vadinamą saulės retinopatija. Ypač sunkiais atvejais toks pažeidimas gali baigtis net aklumu (nors taip nutinka labai retai). Dažniau tiesioginis žvilgsnis į saulę sukelia skausmą, „dėmes“ prieš akis, miglotą regėjimą ar suprastėjusį spalvų suvokimą.
Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad ryškią saulės šviesą galime pastebėti ir periferiniu regėjimu. Kuo toks žiūrėjimas skiriasi nuo tiesioginio? Norint tai paaiškinti, verta trumpai prisiminti akies sandarą.
Priekinėje akies dalyje yra lęšiukas, kurio funkcija – sufokusuoti šviesą į geltonąją dėmę. Geltonoji dėmė yra pigmentuota, ovalios formos tinklainės sritis priešais vyzdį, kurioje rega yra pati aštriausia. Kadangi vyzdys yra akies centre, žvelgiant tiesiai į saulę šviesa patenka per vyzdį į lęšiuką ir yra sufokusuojama tiesiai į tinklainę.
Jei į saulę žiūrima ne tiesiai, o tarsi „krašteliu“, pasitelkiant periferinį regėjimą, į vyzdį ir lęšiuką patenka gerokai mažiau šviesos. Dėl to ji nebesufokusuojama taip intensyviai ir tikimybė stipriai pažeisti tinklainę sumažėja.
Tai nesunku suprasti prisiminus bandymą su didinamuoju stiklu ir saulės spinduliais. Didinamasis stiklas yra išgaubtas, todėl dauguma spindulių yra laužomi ir nukreipiami skirtingomis kryptimis. Tuo tarpu per patį centrą einantys spinduliai gali keisti kryptį minimaliai arba visai jos nekeisti, todėl energija koncentruojama stipriausiai. Panašiai ir akyje: tiesiogiai į vyzdžio centrą patenkanti šviesa yra labiausiai sufokusuojama į tinklainę.
