Laikas.lt
Zala ir Driukas – tai dviejų gerai žinomų atlikėjų duetas. Andrius Zalieska arba Zala – grupės „Arbata“ įkūrėjas ir lyderis – šypsosi nuolatos: tiek scenoje, tiek gyvenime. Aurimas Driukas – profesionalus gitaristas, kurio muzikinis horizontas itin platus. Jis grojo projektuose kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir D. Katkaus vadovaujamu Vilniaus miesto Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, koncertuoja su įvairaus žanro atlikėjais: Alina Orlova, gotikinio roko grupe „Siela“, alternatyvaus roko grupe IR. Kviečiame paskaityti energijos ir pozityvumo persmelktą pokalbį su Andriumi Zalieska–Zala.
Pradėkime nuo rimtų klausimų, kas tau yra kūryba?
Tai eiga, ėjimas. Jei nekurčiau, manau, jausčiau vidinę tuštumą ir turėčiau sugalvoti kitą veiklą. Gal būčiau sportininkas – daugiau judėčiau, kad mažiau reikėtų mąstyti (juokiasi). Dabar, jei kažko nesukuriu, jaučiuosi prastai. Tai ir savotiška terapija – galimybė išsikalbėti, išsipasakoti. Kurdamas gali žaisti, flirtuoti. Kai parašau ką nors juokinga, visų pirma smagu man pačiam… Tai padeda gyventi.
Tau kūryboje svarbu šviesa ir pozityvus žvilgsnis į pasaulį, net koncertuose dainuoji dažniausiai su šypsena lūpose. Iš kur tai?
Man rodos, tai įgimta kiekvienam žmogui, tik vieni nori tai matyti, kiti ne. Taip pat tam reikia ir pastangų, darbo su savimi. Per kiekvieną koncertą žmonėms sakau – jei jūs nepasidarysite sau šventės čia ir dabar, neprisiversite pažvelgti kitaip, tuomet nieko ir nebus, kad ir kaip gražiai mes grotume, kad ir kiek energijos švaistytume. Taip žvelgti į pasaulį, man rodos, kur kas lengviau, taip man ir norisi žiūrėti.
Apskritai kiekvieno muzikanto, aktoriaus, artisto, kiekvieno žmogaus pareiga pasaulį daryti šviesesnį. Nors šiuolaikinis menas dabar dažniau siekia žiūrovą sukrėsti, provokuoti… Taip yra, bet tai ne man. Aplink tiek daug visokio š…, bet man mieliau prie to nesiliesti. Žinoma, tai nereiškia, kad manęs tai neveikia ar mano galvoje vien gražumai – visko ten pilna. Ir kūryboje įvairių dalykų prasprūsta. Tačiau čia svarbu, kokius ginklus naudoji. Net ir banalybę gali pasakyti labai gražiai, ir tai suskambės visai ne banaliai.
Pats pradėjai groti gitara, o ne kokiu kitu instrumentu. Kodėl?
Gitara buvo neatsiejama draugų susibūrimų dalis – instrumentas, keliaudavęs iš rankų į rankas. Tie patys draugai ir išmokė mane groti gitara. Be to – tai lengvas ir patogus keliavimui instrumentas. Tuo metu daug kur skambėdavo dainuojamoji poezija, įvairus rokas, ir mes supratome, kad norime muziką kurti patys ir taip išreikšti save
Gal gali papasakoti, koks buvo keisčiausias arba juokingiausias, o gal liūdniausias koncertas?
Koncertas vienuolyne: būgnininkas atsisakė groti – mat jam netiko vienuolyno aplinka. Bet man tai buvo vienas iš geresnių koncertų. Prisimenu ir koncertą, kuris vyko draugo bute. Bilietas – butelis vyno. Kažkokia fantastika – eilė nusidriekė nuo antro aukšto iki penkto, svetainė buvo perpildyta, žmonės keitėsi, o mes nesustojome groti. Po šio koncerto ir atsirado grupė „Arbata“.
Kokią pats klausai muziką? Ar ji daro įtaką tavo kuriamai muzikai?
Aš klausau įvairios muzikos, tačiau nenoriu, kad mus su jos atlikėjais. Labai mėgstu „Radiohead“, „Coldplay“, „AC/DC“, iš naujų grupių mane žavi „John Butler Trio“, rusiškas rokas „SPLIN“, „Akvariumas“. Didelę įtaką darė „KINO“, „Foje“ ir „Bix“. Aišku, klausau ir savo draugų (Domanto Razausko, Dariaus Žvirblio – aut. past.) muzikos. Jie ir atvedė mane į naują žanrą, dainuojamąją poeziją. O tai, ką groju kartu su Aurimu Driuku, yra šiek tiek kitaip nei su „Arbata“. Čia svarbus žodis ir muzika, kurioje vyrauja įvairiausi žanrai. Man tai dėkinga muzikos niša, kurioje nėra ryškių ribų. Gali eksperimentuoti, ieškoti savęs.
O kas Tave dar žavi be muzikos?
Moterys. Žiauriai. Teatras, kurį labai mėgstu, kinas, pats gyvenimas. Mylimas žmogus.
Pabaigai, tavo palinkėjimas klausytojams?
Šypsotis, šypsotis ir dar kartą šypsotis.
Koncertas vyks balandžio 12 d., 21 val., ispaniškame restorane „Lizarran“ ( Vilniaus g. 27 ). Koncertas nemokamas! Daugiau info: https://www.facebook.com/events/240703162782933/
