Trapi ir stipri. Įsiklausanti ir įsižiūrinti. Peržengusi savo ribas. Panaši į namą, kurio palėpėje gausiu lobių. Jos rankose viskas virsdavo auksu. Ji matė viską. Net užsimerkusi. Tokia buvo neprilygstamoji vokiečių choreografė Pina Bausch.
Jau lapkričio mėn. viduryje, Europos šalių kino forumo „Scanorama” metu, įvyks legendinio režisieriaus Wimo Wenderso dokumentinio 3D filmo, skirto šiai avangardo choreografei, premjera Lietuvoje. Vokietija šį filmą pristato „Oskarui”.
Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo „Scanorama” vadovė, pasakoja, kad šis filmas – kelionė po 35-erius Pinos kūrybos metus: „Šokis yra pagrindinė šio filmo ašis, Pinos trupė šoka teatro scenoje, industriniuose Vupertalio miestovaizdžiuose ir gamtoje. Ten, kur prabėgo didžioji dalis Pinos metų. Po filmo premjeros tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, žiūrovai buvo tikrąja šio žodžio prasme apsvaigę, netekę amo ir dar ilgai prie vyno taurės aikčiojo tuo, ką matė kino ekrane. Šis filmas – be galo graži, nenusakomai nuostabi patirtis.”
Režisierius Wimas Wendersas, kalbėdamas apie Piną dar iki pradedant kurti filmą, neslėpė jį apėmusio susižavėjimo. Jis buvo pakerėtas, kaip Pina išgyvendavo kiekvieną šokio minutę. Pasak jo, Pina nuolat skatino ginti šokį. Kiekvieną gestą, žingsnį, judesį. „Pinos Bauch kūriniai kalbėjo apie meilę ir skausmą, grožį ir liūdesį, vienatvę. Leisdavo liūdėti, širsti, verkti, juoktis, rėkti. Ji slypėjo kiekviename iš mūsų. O mes buvome jos dalis,” – pasakojo jis.
Sukurti filmą apie Piną Bausch W. Wendersas svajojo beveik du dešimtmečius. Kadangi šio filmo norėjo ir pati Pina, jiedu nusprendė kurti kartu, tačiau režisierius labai ilgą laiką nerado sprendimo, kaip šokio teatro kalbą perkelti į kino ekraną. Ir tik gerokai vėliau, 2008-aisiais, Kanų kino festivalyje Wimui Wendersui išvydus pirmąjį 3D filmą, tapo aišku, kad trūkstamasis elementas tinkamai Pinos šokio išraiškai kino ekrane – trečioji dimensija.
Vos pradėjęs kurti filmą režisierius planavo keliauti kartu su Pina Bausch bei jos Wuppertal šokių teatru ir kelionėje filmuoti repeticijas bei spektaklius. Tačiau – visiškai netikėtai – 2009 metų vasarą Pina mirė. Režisierius buvo sukrėstas žinios, planavo nutraukti filmavimus. Filmo jis vis tik ėmėsi, nes suprato, kad tai bus jo nuoširdi duoklė neprilygstamam Pinos Bausch talentui. Ir kartu pribloškiančiu, jutimišku jos meno ir grožio pašlovinimu.
„Ne, ne uraganas nušlavė sceną, čia buvo… pasirodymas žmonių, kurie judėjo kitaip, nei buvau anksčiau matęs, ir sujaudino taip, kaip dar niekada nebuvau sujaudintas. Vos po kelių akimirkų gerklėje užstrigo gumulas, o po kelių neapsakomo susižavėjimo minučių davęs jausmams laisvę nenumaldomai verkiau. Taip man dar niekad nebuvo nutikę… gal tik gyvenime ar kartais kino teatre, bet ne žiūrint surepetuotą pasirodymą, neišskiriant choreografijos. Tai buvo ne teatras, ne baletas ir toli gražu ne opera. Pina, kaip žinote, sukūrė naują meną. Šokio teatrą,“ – apie Pinos trupės pasirodymą viename interviu sakė W. Wendersas.
Filme kamera seka šokėjus Wuppertalio gatvėse: balerina lengvai juda per tuščią, raudonų plytų landšaftą, poros priima vieni kitus į gyvenimą per aistringą šokį judraus kelio šalikelėje. Besibaigiant antrajai filmo valandai, žiūrovas išvysta Pinos Bausch solo šokį, kurio pabaigoje ji lyg iš toli moja jam, 3D efektų dėka tarsi persikeldama iš erdvės į gilią juodą nebūtį.
