Laikas.lt
„Nenoriu skambėti pompastiškai, bet dokumentika yra nemirtinga meno rūšis“, – taip viename interviu teigia ukrainiečių dokumentinio kino režisierius Vitalijus Manskis. Jau rytoj, lapkričio 7 d., prasidedantis vienuoliktasis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ rodys naujausią jo darbą „Vamzdis“. Festivalio programoje „Neišgalvotas gyvenimas“ žiūrovai iš viso pamatys septynias nesumeluotas istorijas, kurių autoriai – pripažinti Europos dokumentinio kino kūrėjai.
„Šiandien jau nebereikia kartoti, jog dokumentinis kinas užima svarbią vietą kino pasaulyje. Tą puikiai įrodo festivaliai, kur dokumentika lygiomis teisėmis konkuruoja su vaidybiniu kinu ir laimi pagrindinius apdovanojimus. Filmai, kuriuos atrinkome į „Neišgalvoto gyvenimo“ programą, parodys, kokiais rakursais įmanoma žvelgti į mus supantį pasaulį ir kokios iškalbingos gali būti pastebėtos detalės“, – sako Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorė.
Režisierius V. Manskis filme „Vamzdis“ pasakos istoriją apie dujų vamzdį ir šalia jo gyvenančius žmones. 1983 metais nutiestas dujotiekis sujungė atšiaurų Sibirą su Europa ir ilgainiui tapo neatskiriama peizažo dalimi. Kūrėjas leidžiasi į 104 dienas trunkančią kelionę „vamzdžio taku“, per kurią bendrauja su įvairiausiais gyventojais ir fiksuoja eilinio keliautojo akiai dažnai nepastebimas smulkmenas.
„Režisierius pasakojimą plėtoja tiesiog meistriškai. Iš pradžių galima patikėti, jog matysime tik istoriją apie vamzdį. Tačiau lėtas pasakojimas vystosi, vis labiau įgauna poetiškų intonacijų ir tampa nepamirštamu kelio filmu“, – pasakoja G. Arlickaitė.
Režisierius prisipažįsta, jog filmo sumanymas buvo parodyti ne dujotiekį, apleistus namus ar griūvančias bažnyčias, bet pirmiausia žmones. V. Manskis pasakoja, jog keliaudamas per Rusiją buvo šokiruotas pamatytos žmonių kasdienybės ir fakto, kad į keletą šalies regionų, kuriuos kontroliuoja dujų kompanijos, netgi teko gauti specialias vizas. „Vamzdis“ Karlovi Varų kino festivalyje buvo pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu ir toliau sėkmingai dalyvauja įvairiuose festivaliuose.
Kitas dokumentinio kino meistras, prancūzas Nicolas Philibert’as, filme „Radijo namai“ žiūrovą kvies į Prancūzijos nacionalinės radijos stoties užkulisius. Kultinis režisierius ryžosi sunkiam uždaviniui – sukurti filmą apie tai, kas nematoma, – balsus. Pusę metų klajodamas painiais įstaigos koridoriais, dokumentininkas filmavo savo darbui atsidavusius radijo darbuotojus. Tuos, kurių balsus girdime kasdien, bet veidų negalime pamatyti.
„Šis autorius filmuose nesistengia primygtinai formuoti atsakymų, nebando žiūrovo įtikinėti ar jam aiškinti. Jis palieka laisvės kiekvienam spręsti – apie ką yra jo istorijos“, – teigia G. Arlickaitė. Pats režisierius prisipažįsta, jog kuo mažiau žino apie objektą, kurį filmuoja, tuo geriau jaučiasi. Toks kūrybos bruožas jo filmus daro savitus, su niekuo nesupainiojamus.
Dar vienus užkulisius – šį kartą operos kūrimo – atskleis kitas prancūzų dokumentinio kino kūrėjas Philippe’as Béziat’as. Filme „Repetuojant „Traviatą“ bus galima išvysti, kaip scenoje gimsta kūrinys – amžina ir neprilygstama Giuseppe’s Verdi opera.
Į nelengvus apmąstymus apie žmonijos ir mūsų planetos likimą leisis danų režisierius Danielis Dencikas filme „Kelionė į pasaulio pabaigą“. Fenomenalios lenkų džiazo grupės „Meilė“ istoriją filme „Grupė „Meilė“ papasakos režisierius Filipas Dzierżawskis. Apie Indonezijos genocidą ir jame dalyvavusius žudikus prabils užvakar geriausiam šių metų Europos dokumentiniam filmui nominuotas sukrečiantis Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktas“. O stulbinamą vieno vaikino šlovės istoriją žiūrovai galės pamatyti apsilankę dano Andreaso Johnseno filme „Kiddo gyvenimas“.
Vienuoliktasis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 7–17 d. Vilniuje, lapkričio 14–24 d. Kaune, lapkričio 14–17 d. Klaipėdoje, lapkričio 23–24 d. Šiauliuose.
