Afrikoje rastas maždaug prieš 9 500 metų sukurtas laidojimo laužas, leidžiantis naujai pažvelgti į senųjų medžiotojų ir rankiotojų bendruomenių sudėtingumą. Tyrėjų teigimu, šis laužas, aptiktas uolų priedangoje prie Horos kalno papėdės šiaurės Malavyje, laikomas seniausiu pasaulyje žinomu laužu, kuriame rasta suaugusio žmogaus palaikų. Tai – seniausias patvirtintas tyčinės kremacijos atvejis Afrikoje ir pirmasis tokio tipo laužas, siejamas su Afrikos medžiotojais ir rankiotojais.
Per 2017–2018 m. vykdytus kasinėjimus iš viso aptikti 170 atskirų žmogaus kaulų fragmentų. Manoma, kad jie priklausė kiek mažiau nei 1,5 metro ūgio suaugusiai moteriai. Kaulai rasti dviejose grupėse, pelenų, medžio anglies ir nuosėdų sluoksniuose.
Moters kaukolės aptikti nepavyko, o ant kai kurių kaulų matomos pjūvių žymės rodo, kad dalis sąnarių buvo atskirta, o minkštieji audiniai – pašalinti dar prieš sudeginant kūną.
„Nėra jokių įrodymų, kad su palaikais būtų elgtasi smurtaujant ar praktikuojant kanibalizmą“, – teigė tyrimui vadovavusi Oklahomos universiteto mokslininkė dr. Jessica Cerezo-Román.
Pasak jos, kūno dalys galėjo būti pašalintos kaip laidojimo ritualo dalis – galbūt tam, kad jas būtų galima nešioti kaip atminimo relikvijas.
Vyresnioji tyrimo autorė, Jeilio universiteto mokslininkė dr. Jessica Thompson, pažymėjo, kad nors tokia praktika gali atrodyti neįprasta, ir šiandien žmonės saugo artimųjų plaukų sruogas ar pelenus, kuriuos vėliau išbarsto jiems svarbiose vietose.
Tyrėjai nustatė, kad uolų priedanga buvo naudojama kaip savotiškas natūralus paminklas – čia laidota maždaug nuo 16 000 iki 8 000 metų prieš dabartį. Be visiškų skeletų, rasta ir nedidelių, skirtingiems žmonėms priklausiusių kaulų rinkinių. Klevlando gamtos istorijos muziejaus mokslininkė ir tyrimo bendraautorė dr. Ebet Savčuk pabrėžė:
„Tai patvirtina mūsų hipotezę, kad kai kurios kremuotos moters trūkstamos kaulų dalys galėjo būti tyčia pašalintos ir panaudotos kaip amuletai, vėliau palaidoti kitose vietose.“
Laidojimo laužo ypatumai
Tyrimų komanda laužo sluoksniuose taip pat aptiko skaldytų titnaginių atplaišų ir antgalių – tai akmens apdirbimo likučiai, kurie, tikėtina, buvo sąmoningai įtraukti į laidojimo ritualą.
Laužo dydis buvo panašus į dvigulės lovos čiužinį. Tam, kad toks laužas būtų pastatytas ir palaikomas, reikėjo nemažų žinių, įgūdžių ir veiksmų koordinavimo. Du atskiri kaulų sankaupos židiniai rodo, kad kremacijos metu kūnas buvo judinamas.
Nors nėra aišku, kodėl šiai moteriai parodytas toks ypatingas dėmesys, mokslininkai nustatė, kad bent vienas vėlesnis laužas buvo sukurtas tiesiai virš pirmojo laidojimo laužo vietos – galbūt kaip atminimo ženklas.
Toje pačioje vietoje rasta ir daug kitų laužų pėdsakų, todėl, pasak Thompson, tikėtina, kad ši uolų priedanga buvo naudojama ir kasdienei veiklai, o ne tik laidojimui.
Mokslininkų komanda pažymi, kad iki šiol seniausias žinomas laidojimo laužas su žmogaus palaikais buvo rastas Aliaskoje ir datuotas maždaug 11 500 metų senumo. Tačiau ten aptikti mažo vaiko palaikai.
Itin svarbu tai, kad dauguma daugiau nei 8 000 metų senumo sudegintų žmogaus palaikų nėra randami pačiuose laidojimo laužuose. Iki šio atradimo ankstyviausios patvirtintos tyčinės kremacijos Afrikoje siekė tik maždaug 3 500 metų ir buvo susijusios su neolito laikų gyvulių augintojais.
Thompson teigimu, atradimas, jog skirtingiems žmonėms po mirties buvo taikytos skirtingos praktikos, „rodo, kad jų socialiniai vaidmenys gyvenime buvo kur kas sudėtingesni, nei aš kada nors įsivaizdavau, arba bent jau sudėtingesni, nei paprastai aprašoma tropinių medžiotojų-rankiotojų atveju, ypač tokio seno laikotarpio kontekste.“
Liverpulio Johno Moore’o universiteto antropologijos ir archeologijos profesorius Joelis Irishas, nedalyvavęs tyrime, teigiamai įvertino šį atradimą. Jo teigimu:
„Tai, kad data tokia ankstyva ir kad šie žmonės buvo klajokliai medžiotojai-rankiotojai, daro radinį dar įspūdingesnį. Akivaizdu, jog jie jau turėjo išplėtotas tikėjimų sistemas ir aukštą socialinio sudėtingumo lygį tokioje ankstyvoje stadijoje.“
