Yra įsitikinimas, kad sulaukus tam tikro amžiaus gyvenimas natūraliai ima rimti, sulėtėja, o žmogui belieka stebėti, kaip dienos slenka ramiai. Vis dėlto ši nuostata vis dažniau prasilenkia su realybe, ypač tada, kai pažiūrime, kiek vyresnio amžiaus žmonių ryžtasi neįprastiems sprendimams, kelionėms ar net naujoms profesijoms.
Septyniasdešimt ar daugiau – ne pabaiga, o naujo etapo pradžia, kuri gali būti kupina atradimų. Visuomenėje vis dar įsišaknijęs požiūris, kad žmogus po pensijos turėtų „nurimti“, o riziką ar avantiūras palikti jaunesniems.
Tačiau būtent šiame etape dažnas pirmą kartą iš tiesų turi galimybę skirti dėmesio sau, veikloms, apie kurias ilgai svajojo, bet vis atidėliojo dėl šeimos, darbo ar kitų įsipareigojimų. Ir kai pradingsta poreikis kam nors įtikti ar atitikti lūkesčius, atsiranda drąsos pasiryžti tam, ko anksčiau bijota.
Vis daugiau istorijų įkvepia – keliaujančios močiutės, kalnus įveikiantys seneliai, knygas rašantys pensininkai, pirmą kartą gyvenime stojantys į universitetus ar net išbandantys šuolį parašiutu. Atrodo, kad gyvenimo skonis tik stiprėja su metais, jei tik žmogus pasiryžta ne gyventi prisiminimais, o kurti naujus.
Antroji jaunystė – kai niekas neskuba
Po 70-ies daugeliui išnyksta būtinybė skubėti. Nebėra darbo grafikų, mažėja buitinių rūpesčių, o vaikai dažnai jau sukūrę savarankišką gyvenimą. Atsiranda tai, ko taip ilgai trūko – laiko. Ir kartu su juo laisvė. Nemažai vyresnių žmonių pradeda keliauti ne po pasaulį, o po save – iš naujo atranda pomėgius, grįžta prie kūrybos ar hobio, kuriam kadaise pritrūko valandų.
Tiesa, tam reikia ne tik fizinių, bet ir psichologinių jėgų. Daugelis prisipažįsta, kad tik po pensijos suprato, kiek metų gyveno ne pagal save. Tokie žmonės ima eiti į tapybos būrelius, prisijungia prie bendruomenių, organizuoja koncertus ar tiesiog ima rašyti savo gyvenimo istorijas. Ir viską daro su tokiu entuziazmu, kurio daugeliui trūksta gerokai jaunesniame amžiuje.
Nuotykis nebūtinai turi būti ekstremalus. Kartais tai tiesiog sprendimas gyventi kitaip nei iki šiol. Persikraustyti į kaimą, išvykti savanoriauti, mokytis naujos kalbos ar galiausiai išbandyti tai, kas anksčiau atrodė ne mano lygiui. Pavyzdžių apstu, tereikia pradėti.
Sveikata – ne riba, o motyvacija
Žinoma, kalbant apie nuotykius po 70-ies, negalima ignoruoti sveikatos temos. Ji tampa viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės nedrįsta išbandyti kažko naujo. Visgi tai ir puiki priežastis susigrąžinti aktyvumą. Juk judėjimas, bendravimas, protinė veikla – visa tai padeda išlikti energingiems. O kai tikslas yra ne tik išgyventi, bet ir iš tikrųjų gyventi, motyvacija atsiranda savaime.
Medikai dažnai kartoja, kad didelę dalį fizinių negalavimų lemia ne metų skaičius, o gyvenimo būdas. Ir štai čia slypi esminis skirtumas – žmogus, kuris siekia nuotykių, paprastai rūpinasi savimi. Jis stengiasi būti fiziškai aktyvus, valgo sveikiau, domisi savo savijauta. Nes supranta, kad kiekvienas žingsnis gali tapti vartais į naują patirtį.
Ir net jei sveikata jau nebeleidžia keliauti toli, visada galima rasti būdų patirti naujovių – virtualūs muziejų turai, nauji kursai internetu, literatūriniai klubai ar net žaidimai, skirti lavinti atmintį. Viskas, kas pažadina smalsumą, – jau yra nuotykis.
Socialinis ryšys – atgaiva sielai
Kitas svarbus aspektas – žmonės. Nesvarbu, kokio amžiaus esi, nuotykiai retai nutinka vienumoje. Bendražygių buvimas, pašnekesiai, net trumpas pasivaikščiojimas su kaimynu gali virsti mažais, bet prasmingais potyriais. Ir būtent po 70-ies ryšiai dažnai įgauna naują vertę, jie tampa gilesni, nuoširdesni, atviresni.
Daugybė vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje įsitraukia į senjorų klubus, organizuoja bendrus renginius, išvykas, net šokių vakarus ar kino peržiūras. Tai ne tik būdas pabėgti nuo vienatvės, bet ir galimybė gyventi įdomiau. Ne vienam būtent socialinis aktyvumas atveria duris į anksčiau nepatirtą laisvę – pasitikėjimą savimi ir vėl atgimstančią smalsumo kibirkštį.
Kiekviena nauja pažintis, išklausyta istorija ar nuoširdus pokalbis gali padovanoti naują idėją, kvietimą, impulsą. O kas žino – gal net meilę? Juk gyvenimas neatsako „ne“, kai žmogus sako „taip“ galimybėms.
Gyvenimas nesibaigia – jis keičiasi
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo grožį, o septintoji dešimtis – ne išimtis. Ji kupina brandos, patirties, aiškumo. Ir jeigu su tuo ateina ir noras patirti daugiau, niekas neturi teisės to slopinti. Nuotykiai po 70-ies nėra išimtis, jie vis dažniau tampa taisykle.
Tad jei esi ar pažįsti žmogų, kuriam „jau 70“, neverta sakyti „per vėlu“. Verčiau klausti – „o ką dar norėtum nuveikti?“ Nes laikas nebūtinai atima galimybes. Kartais jis tiesiog padeda suprasti, kas iš tikrųjų svarbu.
