Kai 2024-ųjų lapkričio 25-osios vakarą „Defender“ namuose Vilniuje vyko Karolio Raišio ir Igno Daunoravičiaus išlydėtuvės į Dakaro ralį, gausus būrys smalsumo pagautų žmonių atvyko pažiūrėti, į kokią gi čia avantiūrą beveik pusę amžiaus pragyvenusiu, paskutinėmis minutėmis surinktu „Defender“ senoliu veliasi vaikinai.
Vasario 19 d. ten pat vykusiose sutiktuvėse, į kurias K. Raišys atvežė beduino statulėlę, dar gausesnė publika pasitiko ekipažą audringomis ovacijomis.
Retas atvejis, kai naujų, blizgančių ir technologiškai pažangių automobilių salone didžiausią auditorijos dėmesį patraukia 47-us tarnavimo metus skaičiuojantis klasikinis modelis su vietomis įlenktu, nuo aštrių krūmokšnių šakų subraižytu kėbulu.
Tačiau naujosios kartos „Defender“ turi kuo didžiuotis: jo pirmtakas, 1978 metų gamybos „Land Rover 109 Station Wagon“, ne tik įveikė sunkiausią pasaulyje Dakaro ralį, bet ir padėjo K. Raišiui su I. Daunoravičiumi iškovoti 3-ią vietą bendroje klasikinių automobilių „Dakar Classic“ įskaitoje. Didžiausiam visų netikėtumui, į avantiūrą leidęsis ekipažas vienintelis į Lietuvą parvežė legendinę beduino statulėlę, mat ji įteikiama tik prizininkams.
„Kai paskutinį mėnesį nusprendžiau važiuoti į Dakarą, daug kas atkalbinėjo, nė vienos dirbtuvės nesutiko ruošti automobilio, nes sakė, kad jį parengti lenktynėms per tokį trumpą laiką – neįmanoma. Galiausiai, kai išvažiavome į Dakarą seniausiu automobiliu, daugelis žiūrėjo į mus su gailesčiu ir viltingai linkėjo sėkmės, niekas nieko nesitikėjo, bet nutiko kažkoks kosmosas“, – sutiktuvėse „Defender“ salone, Vilniuje, savo neįtikėtina istorija dalijosi K. Raišys.
Palydėjo kaip herojus
Iš tiesų, „Ovoko Racing“ ekipažo pasiruošimo istorija ir automobilio pasirinkimas atrodė taip optimistiškai, kad bene geriausias rezultatas, kurio buvo tikėtasi iš lietuvių, – kažkokia forma atvažiuoti iki finišo. O ir paties Dakaro dalyviai į naujokus rimtai nežiūrėjo.
„Kai pasirodėme su „Defender“ senoliu, dauguma mus laikė tokiais pačiais avantiūristais kaip ir ekipažus, važiuojančius su „Citroën 2CV“, „Renault“ sedanais ir kitokia, tokiam iššūkiui nepritaikyta technika. Na, nuotykių ieškotojais, vykstančiais papramogauti. Bet ilgainiui pradėjome jausti konkurentų pagarbą“, – Dakaro virtuvės atmosfera dalijosi K. Raišys.
Pajutęs, kad „Defender“ senolis su V8 varikliu ir greitas, ir gerai valdomas, K. Raišys įsibėgėjo, I. Daunoravičius akimoju perprato navigacijos dykumoje rebusus ir lietuviškas ekipažas įsitvirtino lyderių dešimtuke iš daugiau nei 90-ies į maratoną užsiregistravusių dalyvių „Dakar Classic“ įskaitoje.
„Buvo labai smagu važiuoti, tik reikėjo ieškoti ribos, kaip nesulaužyti automobilio. Nes su juo galima lėkti labai smagiai, tačiau stipresnis trinktelėjimas galėjo brangiai kainuoti, tai nors ir automobilis leido važiuoti klasikinio ralio tempu, reikėjo tvardytis ir prisisaugoti“, – pasakojo lenktynininkas.
Rezultatą pasiekti padėjo patikimumas
O saugotis tikrai reikėjo, nes lietuviai leidosi į Dakarą be jokio techninio palaikymo, atsargines detales ir palapines susikrovę į varžovų sunkvežimį.
„Man sunku tuo patikėti, bet „Defender“ nekėlė jokių problemų! Aš galvojau, kad pasirinkę patį seniausią automobilį, jį surinkę per mėnesį, tikrai negalėsime naktimis sudėti bluosto, nes nuolatos reikės kažką remontuoti, tačiau naktimis pjaustė, gręžė ir virino apynaujėmis „Toyota“ važiuojančios komandos, o mes tik einamuosius priežiūros darbus darėme. Išties, šiuo klausimu neturiu jokių įdomių istorijų“, – šypsojosi K. Raišys.
Per 8 tūkstančius kilometrų ekipažui vieną kartą buvo nutrūkęs akceleratoriaus trosas, o po smarkaus šuolio nuplyšo variklio pagalvės bei nukentėjo lingių įvorės. I. Daunoravičius šias problemas išsprendė itin greitai.
Legendos suvienija
Klasikinio „Defender“ patikimumas leido „Ovoko Racing“ ekipažui koncentruotis į važiavimą, o ne išgyvenimą, todėl stabilus tempas ir klaidų išvengimas leido jiems užkopti ant podiumo.
„Ne viskas buvo taip paprasta. Kiekvienos dienos finiše buvome laimingi, nes tai atrodė kaip pergalė. Jau pats išvažiavimas į Dakarą mums buvo didelė pergalė, tad, nors važiuojant tikrai buvo sudėtingų momentų ir visokiausių emocijų, mes kiekvieną dieną džiaugėmės pasiekę finišą“, – emocijų neslėpė K. Raišys.
Kol varžovai krito dėl gedimų, barstė pozicijas kasdamiesi iš kopų, lietuviai prieš ralio pabaigą pradėjo kovoti dėl podiumo. K. Raišys neslėpė, kad tuomet atsirado milžiniška įtampa, nes nesinorėjo paskutinėmis dienomis išbarstyti pasiekto rezultato. Blogos oro sąlygos pagelbėjo, sutrumpintuose greičio ruožuose tautiečių ekipažas bėdų neprisidirbo, todėl finišavo itin aukštoje 3-ioje vietoje.
„Klausia manęs, ar kartosiu? Galiu pasakyti tik tiek, kad šis Dakaras kartu su priešistore yra tiesiog nepakartojamas, aš dar dabar jaučiuosi, lyg kažkur kosmose plaukiočiau, ir už tai esu be galo dėkingas netikėtai prie šio projekto prisidėjusiems entuziastingiems žmonėms. Tik įsitikinau, kad tokie legendiniai automobiliai kaip „Defender“ jungia žmones“, – užbaigė istorinį pasiekimą Lietuvai iškovojęs K. Raišys.
