Senuose namuose, kur girgžda medinės grindys, o ore tvyro džiovintų žolelių kvapas, dažnai skambėdavo, iš pirmo žvilgsnio, keisti įspėjimai: „Nešvilpk – pinigų nebus“, „nepalik peilio ant stalo – bus barnių“, „nesinešiok kišenėse bereikalingų smulkmenų – pritrauksi skurdą“. Vieni į tokius žodžius numodavo ranka, kiti tik nusijuokdavo. Tačiau kartais žmonės pastebėdavo, kad piniginė tuštėja greičiau, nei norėtųsi.
Čia kalba eina ne apie mistiką dėl pačios mistikos. Tai veikiau priminimas atkreipti dėmesį į smulkmenas. Kartais būtent mažos detalės daro įtaką sričiai, kuri atrodo didelė ir sunkiai valdoma – mūsų santykiui su pinigais.
Prieš kalbant apie konkrečius daiktus, kurių nederėtų nešiotis kišenėse, verta prisiminti vieną paprastą dalyką: požiūris į pinigus prasideda ne nuo banko sąskaitos, o nuo žmogaus vidinės būsenos. Ekonomistas ir rašytojas Džordžas Klesonas yra pasakęs: „Dalis to, ką uždirbi, priklauso tau.“
Vis dėlto tam, kad kažkas iš tikrųjų priklausytų žmogui, į tai reikia žiūrėti su pagarba. Pinigai nėra nei blogis, nei šventenybė – tai tik įrankis. Kaip yra sakęs finansų konsultantas Bodo Šeferis: „Pinigai sustiprina tai, kas žmoguje jau yra.“ Jei žmogaus gyvenime vyrauja netvarka, ji atsispindi ir finansuose. Jei yra aiškumas – jis taip pat matomas.
Daugelis žmonių kišenėse nešiojasi suplyšusius ar smarkiai susiglamžiusius banknotus, senas monetas, kurios metų metus guli pamušale. Ten pat atsiranda nutrūkusios sagos, seni kvitai ar užrašai apie skolas. Kartais – net pinigai, susiję su nemaloniais prisiminimais.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo smulkmena. Tačiau tokie daiktai kuria nuolatinį netvarkos foną. Žmogus, kurio kišenėse nuolat kaupiasi smulkmenos ir chaosas, dažnai panašiai elgiasi ir su pinigais: išleidžia impulsyviai, neseka išlaidų ir greitai praranda finansinę kryptį.
Psichologas Danielis Kanemanas yra pastebėjęs, kad žmonės sprendimus dažnai priima ne racionaliai, o pagal aplinkybes ir kontekstą. O kišenė – tai irgi kontekstas, kuris mus lydi kiekvieną dieną.
Smulkūs pinigai turi savitą savybę – jie lengvai kaupiasi. Monetos skamba, rieda iš vieno kampo į kitą, ir jų vis daugėja. Tai net simboliška: mažos sumos, mažos išlaidos, mažos nuolaidos sau. Jos retai padaro žmogų turtingą, tačiau dažnai sukuria nuolatinį trūkumo jausmą.
Net jei netikime simbolika ar „energijomis“, sunku paneigti vieną dalyką: nuolatinis finansinių „šiukšlių“ nešiojimas formuoja požiūrį į pinigus kaip į kažką nereikšmingo. O pinigai dažniausiai „mėgsta“ tvarką ir dėmesį.
Seniau žmonės patardavo kartkartėmis tiesiog ištuštinti kišenes ir atsisveikinti su senomis monetomis. Tai galėjo būti simbolinis veiksmas – tarsi uždaryti vieną etapą ir pradėti naują.
Kartais tokį momentą lydėdavo mažas ritualas. Monetos būdavo sudedamos į stiklinę vandens su žiupsneliu druskos, kuri nuo seno laikyta apsivalymo simboliu. Po to vanduo išpilamas, o monetos panaudojamos geram tikslui arba paaukojamos tiems, kam jų labiau reikia.
Tokie veiksmai gali būti suprantami kaip simboliniai. Tačiau simboliai dažnai padeda žmogui viduje padėti tašką ir pereiti prie naujų įpročių.
Vietoj senų monetų ir kvitų kai kas patardavo kišenėje laikyti mažus, pozityvią prasmę turinčius daiktus. Pavyzdžiui, lauro lapą, kuris nuo senų laikų laikytas pergalės ir sėkmės simboliu.
Kiti rinkdavosi monetą, gautą su gera intencija – dovanotą ar rastą džiaugsmingo įvykio metu. Kai kuriose kultūrose naudojamas ir raudonas siūlas ar audinio skiautė, siejama su apsauga bei sėkme.
Kartais rekomenduojama nešiotis ir cinamono lazdelę. Šis prieskonis nuo seno buvo siejamas su prekyba, klestėjimu ir šiluma.
Vis dėlto svarbiausias dalykas yra ne pats daiktas, o žmogaus jausmas: ar jis gyvena nuolat bijodamas, kad pritrūks pinigų, ar ramiai tiki, jog gali gyventi geriau.
Be mąstymo pokyčio jokie simboliai neveiks. Net jei žmogus kišenėje turės dešimt lauro lapų, bet viduje tikės, kad pinigai yra blogis ar kad didesnės sumos skirtos ne jam, pokyčiai bus tik trumpalaikiai.
Psichoanalitikas Erichas Fromas yra rašęs, kad žmogui iš tikrųjų priklauso tai, kas jis yra. Jei žmogus mano, kad turtingi žmonės yra blogi, arba kad sėkmė kelia įtarimą, jo pasąmonė neretai pati atstumia galimybes uždirbti daugiau.
Todėl vienas paprastas, bet svarbus žingsnis – pakeisti vidinį dialogą su savimi. Pasakyti sau, kad esate vertas gerovės ir galite atsakingai naudoti pinigus savo bei artimųjų labui.
Namai taip pat gali būti laikomi savotiška didele kišene. Seni, sulūžę daiktai, nereikalingos dėžės ar drabužiai „jei kada prireiks“ kuria sustingimo jausmą.
Sakydavo: kur kaupiasi dulkės, ten atsiranda ir skurdo pojūtis. Tai galima suprasti simboliškai, tačiau tvarka namuose iš tiesų padeda jaustis saugiau ir aiškiau planuoti finansus.
Kai aplinka tvarkinga, lengviau priimti sprendimus: atsisakyti impulsyvių pirkinių, pradėti taupyti ar sudaryti aiškų planą.
Dar vienas svarbus įprotis – dėkingumas. Gavus atlyginimą, priedą ar net smulkią grąžą, verta trumpam sustoti ir sąmoningai pasakyti sau „ačiū“.
Filosofas Seneka yra rašęs: vargšas nėra tas, kuris turi mažai, o tas, kuriam nuolat negana. Dėkingumas padeda nukreipti dėmesį nuo trūkumo prie to, ką jau turime.
Banknotus verta laikyti tvarkingai – nesuglamžytus ir nesumaišytus su senais čekiais ar kvitais. Dažnai pinigai atspindi mūsų požiūrį į save ir į savo pastangas.
Didelę įtaką turi ir žmonės, su kuriais bendraujame. Jei nuolat girdime tik skundus, pavydą ar pašaipas dėl kitų sėkmės, tokia aplinka pamažu formuoja ribojantį požiūrį.
Priešingai, bendravimas su žmonėmis, kurie palaiko, dalijasi patirtimi ir įkvepia, dažnai skatina augti bei siekti daugiau.
Galiausiai verta prisiminti vieną paprastą dalyką: skurdas neprasideda kišenėje. Jis dažniausiai prasideda žmogaus viduje – nuo įsitikinimo, kad kažko negalima, kad kažkas nepasiekiama.
Gerovė taip pat prasideda viduje – nuo leidimo sau gyventi geriau. Kišenė čia tėra simbolis, primenantis apie mūsų pasirinkimus.
Jei yra kažkas, ką tikrai verta kasdien „nešiotis su savimi“, tai savivertė ir pagarba sau. Visa kita – tik mažos detalės, kurios padeda prisiminti šį sprendimą.
