Mokslininkams pavyko atkurti mikroskopinius DNR pėdsakus, rastus ant Renesanso laikų artefaktų. Dalis šių genetinių žymenų gali būti susijusi su iškiliu italų mąstytoju ir dailininku Leonardu da Vinčiu.
Tyrėjai aptiko DNR pėdsakų ant piešinio raudona kreida popieriuje „Šventasis kūdikis“, kuris, manoma, galėjo būti Leonardo da Vinčio kūrinys, taip pat ant jo protėvio Frozino di Ser Džiovanio da Vinčio laiškų, saugomų istoriniame archyve Italijoje.
Tyrimo duomenimis, kai kurios Y chromosomos sekos, aptiktos piešinyje „Šventasis kūdikis“ ir vieno iš Leonardo pusbrolių laiške, gali priklausyti genetinei žmonių grupei, turinčiai bendrą kilmę Toskanoje – regione, kuriame gimė dailininkas.
Šių Y chromosomos sekų palyginimas su didelėmis etaloninėmis duomenų bazėmis parodė artimiausią atitikmenį plačiai E1b1 / E1b1b haplogrupei. Ši Y chromosomos linija šiandien paplitusi Pietų Europoje, ypač Italijoje, taip pat Šiaurės Afrikoje ir kai kuriuose Artimųjų Rytų regionuose.
Moksliniame žurnale „Science“ teigiama, kad dalis rastos DNR gali priklausyti pačiam Leonardui da Vinčiui. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, jog tai nėra galutinis įrodymas, nes patikimai patvirtinti šios DNR kilmę yra itin sudėtinga.
Pagrindinė problema – mokslininkai neturi su kuo palyginti šių mėginių. Leonardo da Vinčis neturėjo žinomų palikuonių, o jo kapavietė buvo sutrikdyta XIX amžiaus pradžioje.
Pažymima, kad istoriniai artefaktai laikui bėgant sukaupia aplinkos DNR. Ji gali suteikti vertingos informacijos apie žmones, kurie tuos objektus kūrė ir naudojo, apie naudojamas medžiagas ir laikymo sąlygas. Tačiau ilgą laiką didelė problema buvo tai, kaip tirti tokius vertingus objektus jų nepažeidžiant ir neužteršiant.
Dabar mokslininkai sukūrė minimaliai invazinį metodą, leidžiantį išgauti vadinamuosius „biologinius istorijos pėdsakus“ iš meno kūrinių ir korespondencijos, susijusios su da Vinčių šeima.
Tiriamosios DNR ypatumai
Dauguma aptiktų DNR fragmentų priklauso bakterijoms, grybams, augalams ir virusams. Tai padeda geriau suprasti artefaktų medžiagas, jų laikymo sąlygas, restauravimo darbus ir elgesį su jais per šimtmečius. Tuo pat metu dalis genetinės medžiagos yra žmogaus kilmės.
Autoriai dar nerecenzuotame tyrime, paskelbtame platformoje „arXiv“, pažymi:
„Mes aptikome nevienalytį ne žmogaus kilmės DNR mišinių rinkinį ir, dalyje mėginių, retus vyrams būdingus specifinius DNR signalus.“
Mėginiams surinkti tyrėjai taikė itin švelnų plovimo metodą, panašų į tą, kuris naudojamas muziejuose. Jis leidžia nuo artefaktų paviršiaus paimti odos daleles, prakaito pėdsakus, mikroorganizmus, augalų žiedadulkes, pluoštus ir dulkes. Iš šių medžiagų pavyko išskirti labai mažus, tačiau informatyvius DNR kiekius.
Pasak mokslininkų, kai kurie ne žmogaus kilmės DNR fragmentai leidžia geriau suprasti artefaktų sudėtį, galimas kūrimui naudotas medžiagas, taip pat Renesanso laikų Florencijos ir kitų Europos regionų geografinę bei gamtinę aplinką.
Pavyzdžiui, italinio svidrės (italų eraičino) pėdsakų aptikimas gali rodyti, kad artefaktas kilęs iš XV–XVI a. Italijos. Pakrančių gluosnių rūšys, paplitusios palei Arno upę, plačiai naudotos pinti krepšiams, knygų įrišimui, pastoliams ir medžio anglies gamybai amatininkų dirbtuvėse.
Tyrėjai pažymi, kad unikalus Citrus spp. augalų pėdsakų buvimas kūrinyje „Šventasis kūdikis“ gali suteikti tiesioginę sąsają su istoriniu kontekstu.
Visi tirti artefaktai buvo susiję su vyrais, todėl mokslininkai susitelkė į Y chromosomos žymenų analizę. Jų teigimu, norint padaryti tvirtesnes išvadas apie artefaktų kilmę, geografinę padėtį ir istorines ypatybes, būtini tolimesni tyrimai. Jie leistų atskirti senovinius biologinius pėdsakus nuo šiuolaikinių užteršimų, atsiradusių dėl vėlesnio naudojimo ir laikymo.
