Po gipso kopomis aptikti įrodymai rodo, kad žmonės Šiaurės Ameriką galėjo pasiekti gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Radiokarboninės analizės duomenys iš trijų skirtingų šaltinių rodo vienodą rezultatą.
Geologas ir archeologas iš Arizonos universiteto Vance’as Holliday nedvejodamas priėmė kvietimą atlikti tyrimus Naujosios Meksikos Baltųjų Smėlynų nacionaliniame parke. Ši vieta garsėja unikaliais gipsiniais smėlynų kraštovaizdžiais, likusiais nuo senovinių jūrų laikų.
Nors didelė šio regiono dalis yra nacionalinio parko teritorijoje, o netoliese esanti karinė raketų bandymų zona dažnai riboja tyrėjų galimybes, V. Holliday 2012 metais vis tiek gavo progą apsilankyti vietoje, kuri laikoma riboto priėjimo zona.
Kartu su magistrantu jis kelias dienas tyrinėjo anksčiau iškastas geologines tranšėjas. Jie nežinojo, kad visai netoli, vos už 100 metrų, glūdi radinys, kuris netrukus supurtys įsitvirtinusią teoriją apie pirmuosius žmones Amerikoje.
Pėdsakų atradimas patraukė pasaulio dėmesį
2019 metais iškastus žmogaus pėdsakus tyrė Bournemouth universiteto mokslininkai kartu su JAV nacionalinio parko tarnyba.
2021 metais paskelbti rezultatai atskleidė, kad žmonės ten vaikščiojo prieš 21–23 tūkstančius metų, o tai beveik dešimt tūkstančių metų anksčiau nei Clovis vietovėje rasti archeologiniai likučiai, ilgai laikyti seniausiais Amerikoje.
Nors pats V. Holliday tiesiogiai kasinėjimuose nedalyvavo, jis prisijungė prie tyrimo, nes dar 2012 metais surinkti jo duomenys padėjo nustatyti pėdsakų amžių.
Iš pradžių datos buvo pagrįstos senovinėmis sėklomis ir žiedadulkėmis, tačiau atsirado kritikų, kurie suabejojo jų patikimumu.
Naujas tyrimas patvirtina ankstesnius rezultatus
Šiuo metu V. Holliday vadovauja naujam tyrimui, kuris vėl patvirtina pėdsakų senumą, tik šį kartą remiamasi ne augaliniais likučiais, o senoviniu purvu, ir analizę atliko nepriklausoma laboratorija.
Nauja analizė parodė, kad purvo amžius yra tarp 20 700 ir 22 400 metų – tai puikiai atitinka ankstesnius radinius. Taip pat tai jau trečias medžiagos tipas (po sėklų ir žiedadulkių), iš kurio buvo datuojami pėdsakai ir trečias skirtingas tyrimų centras.
„Rezultatai stebėtinai nuoseklūs,“ – teigė V. Holliday, šios srities specialistas jau beveik penkis dešimtmečius. „Jeigu visi šie duomenys būtų klaidingi, tai jau būtų labai keista sutapimų virtinė.“
Prieš tūkstančius metų Baltųjų Smėlynų vietovėje buvo ežerų, kurie laikui bėgant išdžiūvo. Vėjas suformavo gipso smėlio kopas, kuriomis šiandien garsėja šis kraštas. Pėdsakai buvo rasti išdžiūvusios upės vagos kloduose, kurie anksčiau tekėjo į vieną iš senovinių ežerų.
„Dalį istorijos ištrynė vėjas, o visa kita dabar palaidota po didžiausia pasaulyje gipso smėlio krūva“, – sakė Holliday.
2022 ir 2023 metais V. Holliday kartu su daktarantu Jasonu Windingstadu grįžo į tyrimo vietą ir iškasė naujas tranšėjas, siekdami išsiaiškinti senųjų ežerų geologiją. Windingstadas jau buvo dirbęs šioje vietovėje, todėl mielai prisijungė prie naujojo tyrimo.
Sukrėtė įsitvirtinusias tiesas
„Keistas jausmas stovėti šalia tų pėdsakų, matyti juos gyvai ir suprasti, kad visa tai paneigia tai, ką iki šiol mokė apie žmonių atvykimą į Ameriką“, – kalbėjo Windingstadas.
Vis dėlto Holliday pripažįsta, kad viena kritinė pastaba išlieka: kodėl šalia pėdsakų nerandama nei gyvenviečių, nei įrankių likučių?
Jis į tai atsako paprastai – jei žmonės tik trumpam perėjo tą vietą, medžioklės ar migracijos metu, jie nieko nepaliko tyčia.
„Šie žmonės labai saugojo savo įrankius. Jie nebūtų jų palikę taip lengvai – tai nelogiška.“
Nors V. Holliday jau seniai buvo įsitikinęs 2021 metų radinių patikimumu, dabar džiaugiasi turėdamas dar tvirtesnių įrodymų.
„Net ir iš pradžių neturėjau daug abejonių, bet dabar turime dar daugiau tiesioginių duomenų – ir jie visi rodo tą patį“, – teigė jis.
