Vokietijoje archeologai aptiko keturis iki šiol nežinotus Romos imperijos žygių stovyklų pėdsakus. Naujieji radiniai ne tik tikslina romėnų karo žygių maršrutus III amžiuje po Kristaus, bet ir parodo, kaip savanorių darbas bei naujausios nuotolinio tyrimo technologijos leidžia atkurti seniai pamirštus istorijos epizodus.
III amžiuje po Kristaus Roma vykdė karines kampanijas palei Elbės upę, siekdama išplėsti imperijos sienas ir apsaugoti šiaurines jos ribas. Istoriniai šaltiniai ir ankstesni archeologiniai radiniai liudija apie ankstesnes romėnų žygių bangas, vadovaujamas tokių karvedžių ir imperatorių kaip Drususas, Ahenobarbas ar Tiberijus, o vėliau – Karakalos ir Maksimino Trako. Tuo metu germanų gentys ryžtingai priešinosi, todėl Romos veiksmai apėmė tiek baudžiamuosius žygius, tiek bandymus sudaryti sutartis ir perkelti kai kurias gentis į Romos valdytas žemes.
Standartizuotos žygio stovyklos
Archeologams pavyko identifikuoti keturias romėnų stovyklas, įrengtas šių žygių metu. Romėnų žygio (maršavimo) stovyklos pasižymėjo labai standartizuotu planu, todėl jų pėdsakus buvo lengviau atpažinti iš aerofotografijų ir palydovinių vaizdų Saksonijos-Anhalto žemėje.
Tokios stovyklos dažniausiai buvo stačiakampio formos su užapvalintais kampais. Į jas vedė kelios vartų angos, jungtos su pagrindinėmis stovyklą kertančiomis gatvėmis. Centre paprastai stovėdavo vadavietės (komandų) pastatas. Labai būdingas elementas – titulum, tai yra prieš vartus iškastas griovys su žemės pylimu, skirtas papildomai gynybai.
Atradimai iš oro ir žemės
Pirmąją stovyklą netoli Akeno 2020 metais, remdamasis palydovine nuotrauka, identifikavo savanoris Michaelis Barkowskis. Vėlesni aerofotografiniai tyrimai patvirtino stovyklos kampų formą ir būdingąjį titulum.
2023 metais buvo nustatyta stovykla Trabice, o 2024-aisiais – dar dvi: Aken 2 ir Deersheimo apylinkėse.
Lauko tyrimai, įskaitant geofizinius matavimus ir kasinėjimus, atlikti 2024–2025 metais, atskleidė V formos griovius – tipišką romėnų žygio stovyklų bruožą. Šių griovių plotis siekė 1,5–1,8 metro, o gylis – daugiau nei metrą.
Tarp radinių aptikta daugiau kaip 1,5 tūkst. metalinių objektų: legionierių sandalų vinys, segių (fibulų) fragmentai, naudoti drabužiams susegti, taip pat monetos.
Datavimas ir istorinė reikšmė
Monetos priklauso Antonino Pijaus (138–161 m.), Marko Aurelijaus (161–180 m.) ir Karakalos (211–217 m.) valdymo laikotarpiams. Denaras, rastas Trabice ir priskiriamas Karakalai, rodo, jog ši stovykla greičiausiai susijusi su jo kampanija 213 metais po Kristaus. Aken 2 ir Trabico stovyklos yra beveik vienodų matmenų, todėl tikėtina, kad jos įrengtos beveik tuo pačiu metu.
Iki šiol trūko archeologinių įrodymų, liudijančių romėnų kariuomenės buvimą Saksonijos-Anhalto teritorijoje, nutolusioje iki pat Elbės. Nauji radiniai leidžia geriau suprasti Karakalos žygius ir Romos legionų strategiją šiaurės rytų Germanijoje.
Archeologų teigimu, pirmųjų tokio tipo žygio stovyklų šiame regione atradimas – tai savanorių darbo ir modernių nuotolinio tyrimo technologijų sinergijos rezultatas. Vietovės tyrinėtos naudojant palydovines ir aerofotografijas bei išsamius geofizinius matavimus. Šie darbai gali iš esmės pakeisti iki šiol vyravusį Romos kampanijų Germanijoje vaizdą ir suteikti naujų žinių apie imperijos kariuomenės buvimą toli už Limeso – oficialios sienos ribų.
