Laikas.lt
Dovilė Raustytė
„Dvylika kėdžių“, „Likimo ironija, arba po pirties!“, „Briliantinė ranka“, „Kaukazo belaisvė arba nauji Šuriko nuotykiai“ – filmai, su kuriais augo mūsų tėvai, o vėliau ir mus augino jų fone. Visi šie pavadinimai kone tapo sinonimais rusų komedijai. Praėjusį penktadienį Lietuvos kino teatruose pristatytas šio žanro sąrašą papildantis filmas „Žaidžiame tiesą“ (rus. „Игра в правду“, 2013).
Jo režisierius Viktoras Šamirovas pasinaudojo ne itin sudėtinga, bet, galime nuspėti, sėkminga formule. Paklausykite – keturi draugai susitinka po daugelio metų, varto albumus, prisimena senas meiles, neišsipildžiusias svajones, geria degtinę seniai remontą mačiusioje daugiabučio virtuvėje, pasakojasi, kaip kiekvienam iš jų sekėsi per visus tuos nuo studijų praėjusius metus. Trys vyrai, viena moteris ir dozė sentimentų stoja akistaton su žiūrovu. Ar įmanoma tam atsispirti? Beveik ne, jei baigei mokyklą prieš 3–4 ar daugiau dešimtmečių. O jei esi keliais dešimtmečiais jaunesnis?
Iš pradžių, prisipažinsiu, ši kompanija šiek tiek išgąsdino, nukeldama į tarybinę vaikystę, kuomet nuo rusakalbių kaimynų skiriančios sienos buvo tokios pat plonos kaip išmanieji telefonai. Pirmosiomis filmo scenomis norėjosi užsikišti ausis, kad nuo svetimos gėdos (žinote tą jausmą) neraudonuotų skruostai. Tačiau po truputį pašiaušta ketera leidosi leidosi ir galiausiai buvo įmanoma mėgautis ne tokiu jau prastu humoru ir scenarijaus vingrybėmis.
Beveik nėra abejonės, kad filmas nepaliks abejingų vyresniosios kartos atstovų. O „Facebook’o“ eros palikuonis supažindins su kiek kitokiu draugo statusu, egzistavusiu tada, kai virtuali erdvė prilygo šių dienų skrydžiui į Marsą.
