Trečdalį savo gyvenimo praleidžiame miegodami. Maždaug ketvirtadalis šio miego laiko tenka sapnavimui. Vadinasi, vidutinis žmogus, gyvenantis 2022 metais ir turintis apie 73 metų gyvenimo trukmę, daugiau nei šešerius metus praleidžia sapnuodamas.
Vis dėlto, nepaisant tokio svarbaus sapnų vaidmens mūsų gyvenime, apie juos vis dar žinome labai nedaug: kodėl sapnuojame, kaip smegenys kuria sapnus ir, svarbiausia, kokia mūsų sapnų reikšmė sveikatai – ypač smegenų sveikatai.
2022 m. mano atliktas tyrimas, paskelbtas medicinos žurnale eClinicalMedicine, parodė, kad sapnai gali atskleisti stebėtinai daug informacijos apie mūsų smegenų būklę.
Konkrečiau, tyrimas parodė, jog dažni slogūs sapnai ir košmarai (blogi sapnai, dėl kurių pabundame) vidutiniame ir vyresniame amžiuje gali būti susiję su padidėjusia demencijos rizika.
Tyrime buvo analizuoti trijų didelių JAV sveikatos ir senėjimo tyrimų duomenys. Juose dalyvavo daugiau nei 600 žmonių nuo 35 iki 64 metų ir 2 600 žmonių, kuriems buvo 79 metai ir daugiau.
Visi dalyviai tyrimo pradžioje neturėjo demencijos. Vidutinio amžiaus grupė buvo stebima maždaug devynerius metus, o vyresnio amžiaus dalyviai – apie penkerius metus.
Tyrimo pradžioje (2002–2012 m.) visi dalyviai pildė įvairius klausimynus, tarp jų – ir apie tai, kaip dažnai juos kamuoja blogi sapnai ir košmarai.
Aš išanalizavau duomenis siekdamas išsiaiškinti, ar dažnesni košmarai tyrimo pradžioje buvo susiję su didesne tikimybe ateityje patirti kognityvinį nuosmukį (spartų atminties ir mąstymo funkcijų silpnėjimą) ir sulaukti demencijos diagnozės.
Savaitiniai košmarai
Paaiškėjo, kad vidutinio amžiaus dalyviai, kurie košmarus patyrė bent kartą per savaitę, per artimiausią dešimtmetį keturis kartus dažniau patyrė kognityvinį nuosmukį – būseną, laikomą demencijos pirmtaku. Tuo tarpu vyresnio amžiaus dalyviai, kuriuos košmarai kamavo kas savaitę, dvigubai dažniau gaudavo demencijos diagnozę.
Įdomu tai, kad ryšys tarp košmarų ir būsimų demencijos atvejų vyrams buvo gerokai stipresnis nei moterims.
Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus vyrai, kurie košmarus patyrė kas savaitę, penkis kartus dažniau susirgo demencija, palyginti su tais, kurie blogų sapnų beveik nepatyrė.
Tuo tarpu vyresnio amžiaus moterims rizika padidėjo tik apie 41 procentą. Labai panašus dėsningumas išryškėjo ir vidutinio amžiaus dalyvių grupėje.
Apskritai šie rezultatai leidžia manyti, kad dažni košmarai gali būti vienas ankstyviausių demencijos požymių, kurie atsiranda dar gerokai prieš prasidedant akivaizdiems atminties ir mąstymo sutrikimams – ypač vyrams.
Kita vertus, neatmestina ir galimybė, kad reguliarūs blogi sapnai ir košmarai tam tikrais atvejais galėtų prisidėti prie demencijos išsivystymo.
Atsižvelgiant į tai, kokio tipo tyrimas buvo atliktas, negalime užtikrintai pasakyti, kuri iš šių teorijų teisinga (nors, manyčiau, labiau tikėtinas yra variantas, kad košmarai yra ankstyvas požymis, o ne priežastis).
Vis dėlto, nepriklausomai nuo to, kuri hipotezė vėliau bus patvirtinta, pagrindinė tyrimo išvada išlieka ta pati: reguliarūs blogi sapnai ir košmarai vidutiniame ir vyresniame amžiuje gali būti susiję su padidėjusia demencijos rizika vėlesniame gyvenime.
Gera žinia ta, kad pasikartojantys košmarai yra gydomi. Pirmo pasirinkimo medikamentinis košmarų gydymas jau yra parodęs, jog gali sumažinti nenormalių baltymų, siejamų su Alzheimerio liga, kaupimąsi smegenyse.
Yra ir pavienių atvejų aprašymų, rodančių, kad pradėjus gydyti košmarus gali pagerėti atmintis ir mąstymo gebėjimai.
Tokie rezultatai leidžia manyti, kad košmarų gydymas galėtų padėti sulėtinti kognityvinį nuosmukį ir kai kuriais atvejais netgi padėti išvengti demencijos. Tai – svarbi kryptis, kurią būtina toliau tirti.
Tolesniuose mano tyrimuose bus siekiama išsiaiškinti, ar košmarai jaunystėje taip pat gali būti susiję su didesne demencijos rizika. Tai galėtų padėti geriau suprasti, ar košmarai prisideda prie demencijos išsivystymo, ar vis dėlto jie yra tik ankstyvas jos požymis kai kuriems žmonėms.
Taip pat planuoju tirti, ar kitos sapnų savybės – pavyzdžiui, tai, kaip dažnai prisimename sapnus ir kaip ryškūs jie būna – galėtų padėti prognozuoti, kiek žmogus ateityje rizikuoja susirgti demencija.
Šie tyrimai gali ne tik padėti atskleisti ryšį tarp demencijos ir sapnavimo bei suteikti naujų galimybių ankstyvesnei diagnostikai ir, galbūt, ankstesniam gydymui, bet ir praplėsti mūsų supratimą apie pačią paslaptingą sapnavimo prigimtį ir funkciją.
