„Šia kryptimi judame labai lėtai“, – įsidarbinimo Lietuvoje galimybes komentuoja žmonių su negalia interesams atstovaujantys specialistai. Nors oficiali statistika rodo nedidelį pagerėjimą, realybėje įsidarbinimo kelias žmonėms su negalia virsta maratonu. Darbdavių baimės ir išankstiniai nusistatymai, aplinkos pritaikymo stoka bei silpna valstybės pagalbos sistema vėžlio žingsniu stumia į priekį tai, kas kitose Europos šalyse jau tapo įprasta darbo kultūros dalimi.
Užimtumo tarnybos duomenimis, pernai sistemoje buvo registruota 11,7 tūkst. asmenų su negalia. Užimtumo tarnybai tarpininkaujant įsidarbino 6 tūkst. – 8,6 proc. daugiau nei ankstesniais metais. Dar 1,5 tūkst. asmenų su negalia, t.y. 4 proc. daugiau nei 2023 m., pradėjo veiklą pagal verslo liudijimus.
Užimtumo tarnyba patvirtina, kad „daugiausiai registruojama 45-55 proc. darbingumo lygio arba lengvo neįgalumo lygio asmenų, todėl tokių asmenų ir įsidarbina daugiausia“. Vadinasi, žmonių su sunkesne negalia situacija daug sudėtingesnė, o jų problemos dažnai išnyksta oficialioje statistikoje.
Nuo 2006 m. Vilniuje veikianti socialinė įdarbinimo agentūra SOPA, kurios specialistai tarpininkauja įdarbinant asmenis su negalia, patvirtina, kad tokių paslaugų poreikis gerokai viršija galimybes. „Mes turime žmonių, kurie kreipiasi, ir tiesiog liepiame jiems laukti, savarankiškai ieškoti. Jei kas atsilaisvina, iškart skambiname. Bet mūsų pajėgumai yra maži. Tai – lašas jūroje, palyginti su visa bendruomene, kuriai reikia pagalbos“, – sako SOPA vadovė Jurgita Kuprytė.
Barjeras – darbdavių požiūris
Lietuvos neįgaliųjų draugijos teisininkė Agnė Klemanskienė pabrėžia, kad viena didžiausių kliūčių – darbdavių požiūris, ypač privačiame sektoriuje. „Valstybinės įstaigos šį klausimą jau bando spręsti, tačiau privatus sektorius dar tikrai vangiai priima negalią turinčius asmenis, ypač mažesniuose Lietuvos miestuose, – sako ji ir pateikia pavyzdį: – Kai asmuo pasisako arba pateikia dokumentus, patvirtinančius jo negalią, darbdavys dažniausiai raštu informuoja, kad asmuo nepraėjo tam tikro įdarbinimo etapo.“
Anot pašnekovės, darbdaviai baiminasi, kad žmogus su negalia jiems bus „mažiau naudingas“.
J.Kuprytė antrina, kad diskriminacijos apraiškų Lietuvoje vis dar gausu, tik pastaruoju metu ji tapo subtilesnė: „Dabar jie atvirai į akis nebesako, kad žmogus su negalia nepageidaujamas. Sako: mes visiems atviri, bet čia yra mūsų reikalavimų sąrašas. Ir kartais tų reikalavimų žmogus negali atitikti būtent dėl negalios.“
Vengia investuoti
„Turbūt sudėtingiausia darbdaviams keisti darbo organizavimo įpročius – dėl vieno žmogaus reikia perorganizuoti komandos darbą“, – sako J.Kuprytė.
Tačiau yra ir gerųjų pavyzdžių. „Į mus kreipėsi moteris, turinti autizmo spektro sutrikimą, – pasakoja SOPA vadovė. – Iš pradžių jai buvo nelengva rasti darbą. Bet „Rimi“ specialiai pritaikė darbo pobūdį – „iškirpo“ funkcijas, kurios būtų sudėtingos dėl jos negalios. Kadangi moteriai sunku komunikuoti, jai buvo pasiūlyta tikrinti kainas parduotuvėje, ir šį darbą ji atlieka sėkmingai jau šešerius metus.“
A.Klemenskienės teigimu, darbdaviams dažnai nepatogumų kelia ir papildomos investicijos į patogesnę darbo aplinką darbuotojams. „Jie visą laiką skaičiuoja, kiek reikės investuoti pritaikant darbo vietą. Ypač tai reikalinga nematomos negalios – autizmo spektro sutrikimo – atveju arba asmenims su ribotomis judėjimo galimybėmis. Tačiau yra ir tokių, kurie į situaciją žvelgia lanksčiai. Pavyzdžiui, viena įmonė nupirko asmeniui, judančiam neįgaliojo vežimėliu, atsarginius ratus, kad laboratorijoje būtų užtikrinta higiena ir kad asmuo galėtų dirbti tą darbą lygiaverčiai su visais įmonės darbuotojais. Vadinasi, įmanoma“, – kalba Lietuvos neįgaliųjų draugijos atstovė.
Nespėja „į traukinį“
SOPA vadovė atkreipia dėmesį, kad įsidarbinimo procesas dažniausiai būna ilgas. „Kai kuriais atvejais problemos įsisenėja. Jeigu žmogus ilgai nedirba rinkoje, kuri keičiasi itin greitai, jo turimi gebėjimai ir kompetencijos pasensta, ir jam gerokai sunkiau pasivyti važiuojantį traukinį, – teigia J.Kuprytė. – Jei žmogus ilgai nedalyvauja darbo rinkoje, nukenčia ne tik profesiniai įgūdžiai, bet ir pasitikėjimas savimi. Kai nerandi darbo, ypač jei susiduri su diskriminacija, mažėja savivertė, pasitikėjimas, užtikrintumas. Tiems žmonėms tampa daug sunkiau pristatyti save konkurencingai.“
Ji pastebi, kad negalią turinčių asmenų galimybėms įtakos turi ir darbo rinkos pokyčiai: „Rinka dinamiška, greitai kinta, vis mažiau lieka tokių darbų, kurių tradiciškai galėjo imtis tam tikrą negalią turintys žmonės, t.y. rutininių, standartizuotų darbų. Jie dabar robotizuojami, automatizuojami.“
Gausu sisteminių spragų
„Valstybės pagalba žmonėms su negalia, ieškantiems darbo, yra nepakankama, – konstatuoja J.Kuprytė. – Įdarbinimo tarpininkavimo paslaugų Lietuvoje trūksta. O be profesionalaus tarpininkavimo daugeliui negalią turinčių žmonių durys į darbo rinką taip ir lieka užvertos.“
„Vis dar tenka girdėti skundų, kad Užimtumo tarnyba pasiūlo darbą, bet netikrina, ar darbo vieta yra pritaikyta asmeniui su negalia, – pasakoja A.Klemanskienė. – Asmuo atvyksta į pokalbį, o ten, pavyzdžiui, yra laiptai – kitų variantų patekti į vidų nėra. Užimtumo tarnyba tiesiog nusimeta naštą – mes tau pasiūlymą pateikėme, o kaip jau ten yra, aiškinkitės patys.“
„Mes visą laiką siūlėme Užimtumo tarnybai, kad būtų ne tik rekomenduojama, bet privaloma darbo skelbime nurodyti, ar darbo vieta pritaikyta žmonėms su negalia. Taip būtų išvengta situacijų, kai žmogus atvyksta į pokalbį ir negali net patekti į pastatą“, – sako pašnekovė.
„Teikdami paslaugas asmenims su negalia, Užimtumo tarnybos specialistai vadovaujasi tais pačiais poįstatyminiais teisės aktais kaip ir asmenims, kurie negalios neturi, – teigia Užimtumo tarnybos atstovė Milda Jankauskienė. – Asmuo su negalia gali būti registruotas pas Užimtumo tarnybos įdarbinimo konsultantą, kuris asmeniui suteikia visas informavimo, konsultavimo ir tarpininkavimo įdarbinat paslaugas. Tačiau, jei susitikimo su specialistu metu išryškėja, kad asmeniui reikalinga individualizuota pagalba, siekiama pašalinti kliūtis užimtumui, asmuo registruojamas pas atvejo vadybininką. Atvejo vadybininkas įvertina individualius asmens su negalia poreikius bei galimybes konkuruoti darbo rinkoje ir, aktyviai taikydamas atvejo vadybos principą, nustato reikiamų paslaugų poreikį bei organizuoja jų suteikimą. “
Nors, Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu 193 darbo asistentai padeda darbuotojams su negalia atlikti darbo funkcijas, A.Klemanskienė sako, kad realybėje šių asistentų pagalba nėra pakankama. „Jie pakankamai vangiai įsitraukia į pagalbos sistemą. Sulaukėme tikrai mažai pavyzdžių, kad darbo asistentas aktyviai padėtų asmeniui su negalia adaptuotis darbo rinkoje“, – apgailestauja Lietuvos neįgaliųjų draugijos atstovė.
