Šią piktžolę visi naikina, tačiau be reikalo: per 14 dienų ji virs galinga trąša jūsų augalams

Kiaulpienė daugeliui – įkyri vejos piktžolė, tačiau sodininkams ji gali tapti vertingu, praktiškai nieko nekainuojančiu augaliniu papildomu maitinimu. Iš kiaulpienių ruošiama rauginta ištrauka, dažnai vadinama raugu, per maždaug dvi savaites tampa koncentruotu skysčiu, kuriame ištirpsta augalui svarbios medžiagos.

Kiaulpienės ypač gausiai žydi pavasarį, todėl būtent tada patogiausia prisirinkti žaliavos. Rinkti verta tik švariose vietose, toliau nuo intensyvaus eismo, purškiamų laukų ar gyvūnų vedžiojimo vietų, nes į kibirą gali patekti nepageidaujamų teršalų.

Kaip atpažinti kiaulpienę?

Dažniausia painiava kyla todėl, kad šnekamojoje kalboje geltoni žiedai su baltu sultingu stiebu neretai vadinami vienu žodžiu. Kiaulpienę lengviausia atpažinti pagal prie pat žemės esančią lapų skrotelę ir tuščiavidurį, be lapų stiebą, ant kurio būna vienas geltonas žiedynas.

Po žydėjimo susiformuoja taisyklingas apvalus pūkas, kurį vėjas lengvai išnešioja, todėl skinti geriausia iki sėklų subrandinimo. Tai leidžia ir pasiruošti trąšą, ir kartu sumažinti nekontroliuojamą augalo plitimą sklype.

Raugo paruošimas per 14–20 dienų

Raugui tinka lapai ir žiedai, o praktiškai patogiausia dėti visą antžeminę dalį. Talpai geriausia rinktis plastikinį kibirą ar statinę ir laikyti pusiau pavėsyje, nes tiesioginė kaitra gali paspartinti procesą taip, kad kvapas ir putojimas taps sunkiai suvaldomi.

Žaliavą užpilkite vandeniu ir indą uždenkite ne sandariai, kad patektų oro. Mišinį verta pamaišyti kasdien ar bent kelis kartus per savaitę, o brandos požymis paprastas: kai paviršiuje beveik nebesimato burbuliukų, fermentacija rimsta ir skystį galima nupilti.

Laistant raugu svarbiausia jo nekaupti kaip koncentrato ant šaknų. Įprasta praktika – skiesti santykiu 1 dalis raugo ir 10 dalių vandens, o augalus laistyti prie šaknų ryte arba vakare, kaip įprasto laistymo metu.

Kokiems augalams tai labiausiai naudinga?

Kiaulpienių raugas labiausiai tinka augalams, kurie sezonu intensyviai krauna žiedus ir mezga vaisius, nes tokiais etapais jiems ypač svarbi subalansuota mityba. Dažniausiai jis naudojamas braškėms, avietėms, serbentams, agrastams, taip pat šiltnamio ir daržo kultūroms, pavyzdžiui, pomidorams ar paprikoms, kaip papildomas, o ne vienintelis maitinimas.

Dalis sodininkų raugą naudoja ir dekoratyviniams augalams, kurie formuoja daug pumpurų, pavyzdžiui, rožėms ar hortenzijoms. Vis dėlto reikėtų stebėti augalų reakciją ir nepertręšti: jei lapai tamsėja, o augimas tampa pernelyg vešlus žiedų sąskaita, dozes verta mažinti.

Atskirai verta paminėti rūgštesnę dirvą mėgstančius augalus. Kiaulpienių raugo reakcija gali būti švelniai rūgšti, tačiau tai nereiškia, kad jis pakeis specifinius sprendimus, reikalingus, pavyzdžiui, šilauogėms, kurioms dažniausiai būtinas gerokai rūgštesnis substratas ir kryptingas dirvos parūgštinimas.

Praktinis patarimas – raugą naudoti pirmoje sezono pusėje, kai augalai aktyviai augina lapus, šaknis, formuoja žiedinius pumpurus ir užuomazgas. O jei skystis skleidžia itin aitrų kvapą, tai dažniausiai reiškia, kad jis per stiprus arba per mažai skiestas, todėl geriau didinti vandens kiekį.