Kartais sekmadienis neprimena poilsio. Būna, kad jis tylus, kiek sunkesnis – kaip prieš pradžią, o ne kaip pabaiga. Tačiau ir tokiose dienose yra šviesos. Viena iš jų – vardai, kurie švenčia.
Kai kurie vardai nešiojami tarsi laikrodis – ne dėl grožio, bet todėl, kad viską laiku primena. Jie žino, kada pasakyti, kada patylėti, kada būti šalia.
Vardadienis – ne data, o priežastis. Pasakyti „aš tave matau“. O tai – kartais daugiau nei bet kokia dovana.
Rugsėjo 21 dienos vardadieniai
Šiandien sveikinkime Matą, Mantvilą ir Viskintę.
Gal pažįsti Matą – tą, kuris visada pastebi smulkmenas. Arba Mantvilą – žmogų, kurio žodžiai visada sveria daugiau nei jų ilgis. O gal Viskintę – retą, bet svarbią. Tokie žmonės dažnai ne šaukia, o laikosi.
Ar žinojai?
Matas – vardas, kilęs iš hebrajų kalbos, reiškiantis „Dievo dovana“. Paprastas, bet stiprus. Dažnai jį nešioja žmonės, kurie kalba aiškiai ir gyvena tvirtai.
Mantvilas – lietuvių kilmės vardas, kuriame susijungia „mantus“ (išmintingas, tvarkingas) ir „viltis“. Tai vardas tiems, kurių sprendimai ramūs, bet užtikrinti.
Viskintė – retas lietuviškas moteriškas vardas. Jame skamba pasitikėjimas ir senųjų vardų stiprybė. Tokie vardai dažnai priklauso jautrioms, bet nepriklausomoms moterims.
Palinkėjimas šios dienos šventėjams
Tegul jūsų diena būna tokia, kokie esate jūs – tyli, tvirta ir prasminga.
Jūsų vardai galbūt neišgirstami minioje, bet jie visada palieka atgarsį. Jūsų buvimas – tai stabilumas, kurį kiti jaučia net nesuvokdami.
Pasveikink Matą, kuris gal ir neprašys to žodžio, bet išgirdęs – nusišypsos. Parašyk Mantvilui, jei seniai bendravote. Primink, kad jo tylus buvimas nepamirštas.
Sekmadienis – ne pabaiga. Tai priminimas apie tai, kas išlieka. Ir šiandien išlieka vardai, kurie švenčia. Su švente jiems. Ir su šiluma – nuo tavęs.
