Milžiniški krateriai, atsirandantys Sibiro tundroje, jau daugiau nei dešimtmetį kelia mokslininkų susidomėjimą. Šios staiga žemėje atsiveriančios duobės primena paslaptingas „duris į požemius“, kurių kilmės mechanizmai iki šiol nėra iki galo aiškūs. Nors buvo iškeltos kelios hipotezės, ne viena jų nepateikė galutinio atsakymo.
Dabar į šį reiškinį naujai pažvelgė Norvegijos tyrėjai. Jie pristatė atnaujintą modelį, kuris siekia paaiškinti sprogimų pobūdį ir kraterių formavimosi priežastis. Teorija papildo iki šiol buvusias prielaidas, tačiau kartu iškelia ir naujų klausimų apie tai, kodėl šie reiškiniai aptinkami būtent Sibire, o ne kitose Arkties vietose.
Pirmasis krateris, maždaug 50 metrų pločio, buvo pastebėtas prieš daugiau nei dešimt metų Jamalo pusiasalyje prie Karsko jūros, kuri priklauso Arkties vandenynui. Nuo to laiko jų aptikta dar ne vienas, tačiau įdomiausia, kad tokio tipo reiškiniai užfiksuoti tik šiame regione.
Paslaptingos „žemės žaizdos“
Dr. Helgas Helevangas iš Oslo universiteto nusprendė dar kartą ištirti, kaip atsiranda šie milžiniški dariniai. Iki šiol atlikti kompiuteriniai modeliavimai leido sieti reiškinį su dujų kaupimu bei klimato kaitos poveikiu amžinajam įšalui, tačiau daug atsakymų liko neatrasta.
Mokslininkai kelia klausimą, kodėl šie sprogimai pasitaiko tik dviejuose tolimuose Sibiro pusiasaliuose, nors visa Arktis patiria panašias klimato permainas. Naujausia norvegų teorija rodo, kad problema slypi ne vien paviršiuje.
Tyrėjai įžvelgia galimybę, jog amžinajame įšale egzistuoja specifinės geologinės ertmės, kurios leidžia kauptis dujoms ir sudaro sąlygas sprogimui. Tai iš esmės skiria šį reiškinį nuo įprastų procesų kituose Arkties regionuose.
Apie tai pranešė ir „The New York Times“, pabrėždamas, kad būtent vietos geologija gali būti kertinis veiksnys. Čia slypintys didžiuliai gamtinių dujų klodai, kartu su klimato kaitos poveikiu, gali padaryti šį regioną ypatingai jautrų sprogimams.
Naujas modelis ir atradimai
Remiantis naujausiu modeliu, iš gilesnių sluoksnių kylančios dujos bei šiluma gali įstrigti ertmėse po amžinuoju įšalu. Toks procesas palaipsniui didina slėgį, kol galiausiai visa sistema sprogsta, palikdama milžinišką kraterį. Klimato atšilimas čia veikia netiesiogiai, spartina kriogeninius procesus, skatina naujų ežerų bei upių atsiradimą, kas dar labiau silpnina įšalo stabilumą.
Straipsnyje pabrėžiama, kad būtent sutelktas giliųjų sluoksnių šilumos bei dujų poveikis gali būti esminis šių reiškinių variklis. Atmosferos šiltėjimas šiuo atveju tampa papildomu, bet ne pagrindiniu veiksniu. Tai leidžia manyti, kad kraterių atsiradimas yra daug sudėtingesnis nei manyta iki šiol.
Norvegų mokslininkų nuomone, kuo labiau šyla klimatas, tuo labiau didėja tokių sprogimų rizika. Sibirą išskiria tai, kad ši teritorija yra ypač turtinga gamtinių dujų išteklių, todėl tikėtina, jog būtent čia susidaro idealios sąlygos tokiems reiškiniams.
Neatsakyti klausimai
Vis dėlto net ir ši teorija dar negali paaiškinti visko. Dr. Jevgienijus Čuvilinas iš Skolkovo mokslo ir technologijų instituto Maskvoje pabrėžia, kad dar lieka neatsakytas klausimas, kaip tiksliai susiformuoja tos požeminės ertmės, kuriose kaupiasi dujos. Be šio atsakymo bendras mechanizmas išlieka neišsamus.
Jo nuomone, norvegų kryptis yra teisinga, nes ji jungia ankstesnius modelius ir siūlo platesnį požiūrį. Tačiau reikalingi papildomi tyrimai, kad būtų išsiaiškinta, kaip konkrečiai šios paslaptingos „žemės žaizdos“ atsiveria ir kodėl jos yra tokios milžiniškos.
Šiandien mokslas gali tik patvirtinti, kad Sibiras slepia daug neatskleistų paslapčių, o gigantiškų kraterių fenomenas yra vienas iš jų. Nors naujas modelis priartina prie atsakymo, galutinė mįslė vis dar laukia savo sprendimo.
