Laikas.lt
Justė Karpavičiūtė
Grafičių subkultūra kelia ne vieną konfliktą visuomenėje. Patys grafičių piešėjai konkuruoja tarpusavyje, nuolat „kariauja“ su teisėsauga ir, dažnai, su užrašus ant sienų keikiančiais miestų gyventojais. Vis dėlto grafičių subkultūra pykdo ir kuria temas diskusijoms dar vienai grupei žmonių – architektūros tyrinėtojams.
Architektūrologai arba architektūros istorikai turi vieną panašumą su grafičių piešėjais – jiems rūpi miesto sienos. Tik rūpestis visiškai kitoks – vieni nori jas išlaikyti švarias ir istoriškai „perskaitomas“, kiti – naudoti kaip drobę protestui, savęs realizacijai, teritorijos žymėjimui ir komunikacijai.
Teigiamai vertinami tik pavieniai atvejai
Konfliktas nėra viešas ir aktyvus, taigi, visai kitoks nei, pavyzdžiui, grafičių piešėjų ir teisėsaugos. Vis dėlto tema architektūrologų gretose yra diskutuojama.
„Architektūrologų tema – tai visa statybinė aplinka ir su ja susiję faktoriai. Tiesa, kiekvienas šios srities specialistas renkasi savo interesų kryptį, o grafičiai yra kultūros paveldo specialistų „galvos skausmas“, – sako architektūrologė Viltė Migonytė.
Pasak jos, sudėtinga vienareikšmiškai pasakyti, ar grafičiai niokoja pastatus, mat yra skirtingų pavyzdžių. Estetiškai gražūs gatvės meno kūriniai ne visada prisideda prie architektūrinio vaizdo gadinimo, tačiau mūsų šalies viešosiose erdvėse yra daug daugiau grafičių kaip vandalizmo išraiškų, kurios architektūrologiniu požiūriu dažniausiai yra vertinamos neigiamai.
„Lietuvoje matome tik pavienius teigiamus grafičių pavyzdžius. Visa kita – menka kūrybine potencija pasižymintys gatvės chuliganai“, – sako V. Migonytė.
Grafičiai kaip istorijos įrodymas
Dar viena architektūrologams svarbi tema – pastatai kaip istorijos dokumentai. Anot V. Migonytės, kiekvienas pastatas yra vertingas tiek, kiek jis yra reikšmingas jį supančiai ir vartojančiai bendruomenei socialiniu, etiniu, estetiniu ir kitais požiūriais. Pastatai yra simboliai, vienu ar kitu būdu koduojantys mūsų kultūrą ir istoriją. Natūraliai kyla klausimas – ar grafičiai gali byloti istoriją?
„Jei grafičius suprasime kaip meno kūrinį, neatsiejamą nuo pastato, tuomet jie yra vienas iš mūsų šiandienės aplinkos ženklų, kurie, nepaisant skirtingų vertinimų, gali nemažai paliudyti apie socialinius ir kultūrinius veiksnius, buvusius ir esančius mūsų visuomenėje. Vis dėlto, manau, kad Lietuvoje grafičių subkultūra nebuvo ir nėra tiek „įsisiautėjusi“, kad ja būtų galima naudotis kaip tam tikru istoriniu įrodymu“, – pasakoja V. Migonytė.
Skaitant architektūrologų, kultūros paveldosaugininkų mintis apie grafičius dažniau galima rasti keiksnojimų, kaip grafičiai niokoja pastatus ir trukdo juos suprasti kaip architektūrinius ženklus, nei įžvalgų apie grafičius, liudijančius istoriją. Įdomu tai, kad pirmaisiais grafičiais istorijoje laikomais užrašais urvuose, vėliau – Senovės Egipte, Romoje, yra kuo puikiausiai naudojamasi kaip dokumentais, tačiau šiandieniniai grafičiai taip traktuojami nėra.
Ar įmanoma išspręsti šį konfliktą?
Vis dėlto suprantant, kad grafičiai yra tapę neatskiriama miestų dalimi, galima svarstyti, kaip juos paversti pridėtine miesto erdvių verte ir spręsti tarp architektūrologų ir grafičių piešėjų esantį konfliktą.
„Svarbu atrasti tinkamų erdvių, kuriose būtų galima drąsiai realizuoti grafičių projektus. Į šį procesą, visų pirma, turėtų įsitraukti edukologai, kultūros ir meno darbuotojai. Manau, būtų naudinga organizuoti grafičių konkursus, rengti konceptinius modelius. Ir galbūt tokiu atveju neskoningas ir erzinantis vandalizmas ilgainiui įgautų estetiškai patrauklius ir miesto erdvę puošiančius pavidalus“, – svarsto V. Migonytė.
Architektūrologė teigiamai vertina daugelį legalaus gatvės meno išraiškų, kaip vieną jų išskiria Kaune buvusio „Lituanicos“ batų fabriko pastatą puošusį kūrinį, žmonių vadinamą „senuku“. Tokios grafičio išraiškos dažniausiai yra planuotos ir legalios, suderintos su miesto valdžia ir teikiančios estetinį pasitenkinimą visuomenei. Bet kyla klausimas – ar tai ir yra tikrasis grafitis ir ar įmanoma tokiais kūriniais panaikinti visą Lietuvoje įsišaknijusią grafičių subkultūrą, kurios didelė išraiškos dalis yra taginimas, architektūrologų vadinamas vandalizmu.
Taip pat skaitykite: Buvęs grafičių piešėjas: „Retas, kuris savo piešiniais siunčia žinutes“ (interviu)
