Nors žmonių gyvenimo trukmė pastaraisiais dešimtmečiais pailgėjo, tik nedidelė dalis sulauks savo šimtojo gimtadienio. Kodėl kai kurie žmonės tampa šimtamečiais, o dauguma ne, vis dar išlieka mįslė mokslininkams. Vis dėlto naujausi tyrimai atskleidžia vieną įdomią detalę, tai ilgaamžiai turi išskirtinį gebėjimą išvengti ligų arba jas gerokai atitolinti.
Šimtamečiai domina mokslininkus, nes jų gyvenimo būdas ir sveikatos būklė gali padėti suprasti, kaip gyventi ilgiau ir sveikiau. Jau seniai keliami klausimai, ar jų atsparumas susijęs su gebėjimu atidėti sunkių ligų pasireiškimą, ar jie tiesiog geriau išgyvena jas patyrę, o gal visai išvengia tam tikrų ligų. Atsakymas į šiuos klausimus galėtų priartinti prie konkrečių ilgaamžiškumą lemiančių veiksnių atskleidimo.
Pirmojoje studijoje buvo analizuojami 170 787 žmonės, gimę Stokholmo apskrityje 1912-1922 metais. Duomenys apie jų sveikatą buvo sekami keturis dešimtmečius, tai nuo 60 metų amžiaus iki mirties arba iki šimto metų. Buvo vertinama insulto, širdies smūgio, klubų lūžių ir įvairių vėžio formų rizika, o rezultatai lyginami tarp šimtamečių ir trumpiau gyvenusių bendraamžių.
Paaiškėjo, kad šimtamečiai vidutinio amžiaus pabaigoje sirgo rečiau ir šis pranašumas išliko visą gyvenimą. Pavyzdžiui, sulaukę 85 metų, tik 4 procentai šimtamečių buvo patyrę insultą, kai tuo tarpu beveik šimtamečių, gyvenusių 90 – 99 metus, tarp tokių buvo apie 10 procentų. Net sulaukus 100 metų, širdies smūgį buvo patyrę tik 12,5 procento šimtamečių, palyginti su daugiau nei 24 procentais žmonių, mirusių būdami 80 – 89 metų. Tai rodo, kad ilgaamžiai ne tik atitolina, bet kartais ir visai išvengia sunkiausių ligų.
Antrasis tyrimas
Kitoje studijoje tyrėjai nagrinėjo platesnį, net 40, įvairaus sunkumo ligų spektrą, nuo hipertenzijos ir diabeto iki širdies nepakankamumo ar infarkto. Stebėti buvo 274 108 žmonės, gimę 1920 – 1922 metais Švedijoje. Stebėjimas truko apie 30 metų, tai nuo 70 metų amžiaus iki mirties arba iki 100 metų. Šimtamečių šioje grupėje buvo tik 1,5 procento 4 330 asmenų.
Rezultatai patvirtino pirmojo tyrimo išvadas, tai šimtamečiai per visą gyvenimą sirgo rečiau, o ligos kaupėsi lėčiau. Jie dažniau turėjo sutrikimų, apsiribojančių vienos organų sistemos problemomis, o tai yra lengviau kontroliuojama ir gydoma. Pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligos buvo dažniausios visose amžiaus grupėse, tačiau šimtamečiai jas turėjo rečiau. Sulaukus 80 metų, tokia diagnozė buvo nustatyta 8 procentams šimtamečių, kai tarp žmonių, mirusių 85-erių, šis rodiklis viršijo 15 procentų.
Atsparumas kitoms ligoms
Šimtamečiai taip pat pasižymėjo didesniu atsparumu neuropsichiatriniams sutrikimams, tokiems kaip depresija ar demencija. Nors dauguma jų vis tiek galiausiai patirdavo kelių ligų derinius, tai įvykdavo gerokai vėliau, tai apie 89-uosius metus. Trumpiau gyvenę žmonės dažniausiai patirdavo staigų sveikatos pablogėjimą paskutiniais gyvenimo metais, o šimtamečių sveikatos būklė išlikdavo stabilesnė net po devyniasdešimties.
Šis tyrimas parodė, kad ilgaamžiškumas nebūtinai reiškia daugiau ligų, priešingai, kai kurie žmonės gali senti lėčiau ir ilgiau išlikti sveikesni. Šimtamečių pavyzdys rodo, jog ilgas gyvenimas nebūtinai susijęs su ilgu ligų sąrašu.
Kol kas neaišku, ar šį unikalų atsparumą lemia genetika, gyvenimo būdas, aplinka ar visų šių veiksnių derinys. Ateities tyrimai sieks nustatyti, kokie konkretūs veiksniai prognozuoja galimybę sulaukti 100 metų ir kaip jie veikia žmogaus gyvenimo eigoje. Šių mechanizmų supratimas gali suteikti vertingų žinių, kaip visiems gyventi ilgiau ir sveikiau.
