Nors dažniausiai aguonos asocijuojasi su laukais ir pievomis, jų pasaulis daug platesnis nei tik raudoni žiedai tarp žolių. Yra daugybė veislių, kurios puikiai auga soduose, klesti darželiuose ir stebina spalvų įvairove.
Nuo sniego baltumo iki intensyvaus violetinio, kai kurios rūšys žydi net ilgiau nei mėnesį, o kai kurios keletą sezonų iš eilės. Ir viskas, ko reikia – šiek tiek dėmesio ir tinkamos sąlygos.
Sodinių aguonų rūšys ne tik gražios, bet ir atsparios, daugelis jų ramiai ištveria vėją, sausrą ar vėsesnį orą. Ypač jei pasodintos tinkamoje vietoje. Be to, dauguma rūšių dera ir su kitais augalais, todėl puikiai tinka tiek gėlynų pakraščiuose, tiek alpinariumuose.
Nors laukinės aguonos vis dar išlieka romantišku pievų simboliu, sodininkai atranda, kad būtent dekoratyvinės veislės sukuria įspūdingus spalvų derinius, o ir patys augalai gyvena ilgiau bei reikalauja mažiau priežiūros nei galima pagalvoti.
Ką verta sodinti?
Rytinė aguona (Papaver orientale) – viena iš įspūdingiausių sodo bylinių. Jos žiedai gali siekti net iki 20 cm skersmens, o jų spalva yra nuo ryškiai raudonos iki tamsiai violetinės.
Viena populiariausių rūšių – „Beauty of Livermere“, turinti išraiškingą juodą dėmelę žiedlapių pagrinde. Užauga iki metro aukščio ir pražysta gegužės–birželio mėnesiais.
Sibirinė aguona (Papaver nudicaule), dar vadinama nuogastiebele. Nedidelė, bet ypač dekoratyvi rūšis, kuri auga iki 40 cm aukščio. Žiedai plonyčiai, lyg iš popieriaus, dažniausiai balti, oranžiniai, geltoni ar rožiniai.
„Champagne Bubbles“ rūšis stebina pastelinių spalvų mišiniu ir žydi nuo gegužės iki rudens, ypač jei orai nėra per karšti.
Alpinė aguona (Papaver alpinum) – tai miniatiūrinė rūšis, idealiai tinkanti alpinariumams ar mažiems sodo kampeliams. Nors siekia vos 20 cm aukštį, jos subtilūs balti, geltoni ar oranžiniai žiedai žavi nuo gegužės iki rugpjūčio. Be to, ji atspari net ir nepalankioms sąlygoms.
Kaliforninė aguona (Eschscholzia californica) – vienmetis, tačiau itin gausiai žydintis augalas. Spalvos – nuo ryškios oranžinės iki gelsvos. „Thai Silk“ rūšis stebina pilnaviduriais žiedais. Ši aguona žydi nuo pavasario iki pirmųjų šalnų ir gali augti net sausose bei skurdžiose dirvose.
Himalajų aguona (Meconopsis betonicifolia) – išskirtinė savo spalva. Ryškiai mėlyni žiedai – tikra retenybė augalų pasaulyje. Užauga iki 90 cm ir žydi gegužės – liepos mėnesiais.
„Lingholm“ rūšis žavi sodria mėlyna spalva ir geltonais kuokeliais, tikra retenybė kiekvienam gėlynui.
Kaip prižiūrėti aguonas?
Aguonas verta sodinti anksti pavasarį arba rudenį, taip jos geriau prigyja. Tarpai priklauso nuo veislės: didesnėms – apie 30–40 cm, mažesnėms – 20–25 cm. Augalai mėgsta purią, derlingą žemę, kurios pH artimas neutraliam (6,5–7,5).
Prieš sodinimą naudinga įmaišyti komposto. Aguonos geriausiai jaučiasi saulėtoje vietoje, bent 6 valandos šviesos per parą būtinos. Išimtis yra Himalajų aguonos, kurios teikia pirmenybę pusšešėliui. Svarbu apsaugoti jas nuo stiprių vėjų, gležni stiebai lengvai lūžta.
Laistyti reikia protingai – geriau rečiau, bet gausiau. Svarbiausia yra neperlaistyti. Geriausia laistyti tiesiai prie šaknų, kad nešlaptų žiedai ar lapai.
Tręšti pakanka vieną kartą sezono pradžioje kompleksinėmis trąšomis. Venkite perteklinio azoto, jis skatins lapų augimą, bet žiedų bus mažiau.
Norint prailginti žydėjimą, būtina šalinti nužydėjusius žiedus. Tai ne tik pagerins vaizdą, bet ir paskatins augalą formuoti naujus pumpurus. Vienmetes aguonas, tokias kaip kaliforninę, reikėtų prižiūrėti dar atidžiau – išpjauti sėklų dėžutes, kad nevyktų nekontroliuojamas pasisėjimas.
Aguonos retai serga, tačiau gali užklupti miltligė. Siekiant to išvengti, svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją tarp augalų ir vengti lapų šlapinimo. Atsiradus amarams, verta naudoti natūralius purškalus, pavyzdžiui, iš dilgėlių arba ūkinio muilo.
Aguonos yra ne tik žavesys akiai, bet ir maža gamtos šventė kiekviename sode. Jos dera tiek prie natūralistinio stiliaus, tiek tarp rožių ar levandų, o tinkamai prižiūrimos atsidėkoja žydėjimu, kurio neįmanoma nepastebėti.
