Jei kada nors jautei, kad tavo meilė tokia didelė, jog jai apibūdinti reikia kosminės metaforos, Visata jau seniai pasirūpino palyginimais.
Atsitiktinai išsirikiavę dangaus kūnai, šimtmečius pasakojamos įsimylėjėlių istorijos ir žvaigždžių elgsena, kupina simbolikos, primena: meilė iš tiesų yra visur aplink mus.
Širdies plakimo žvaigždės
Pasirodo, net žvaigždės gali „plakti“ vienu ritmu. Vadinamosios širdies plakimo žvaigždės – tai dvinarės žvaigždžių sistemos, kurių šviesis atrodo pulsuojantis tarsi širdies dūžiai.
Šios poros skrieja labai ištęstomis, elipsinėmis orbitomis. Savo sudėtingame orbitiniame „šokyje“ jos tai priartėja, tai nutolsta, o kintančios potvyninės jėgos trumpam deformuoja žvaigždes – jos tampa labiau pailgos, primenančios „futbolo kamuolį“. Dėl to pasikeičia ir tai, kaip jų šviesa pasiekia mus.
Šį šviesio kitimą pavaizdavus grafiškai, kreivė primena elektrokardiogramos įrašą. Ne veltui tokios sistemos neretai vadinamos romantiškiausiomis danguje.
Rozetės ūkas
Rozetės ūkas puikiai parodo, kaip perspektyva gali suteikti reiškiniams naują prasmę. Ši žvaigždėdaros sritis milžiniškame molekuliniame debesyje daugelyje nuotraukų primena švytinčią, vaivorykštės spalvomis nusidažiusią, daugialapę rožę – vieną ryškiausių romantiškos meilės simbolių.
Tačiau vos pakeitus žvilgsnio kampą, trapus žiedas ima panašėti į kaukolę. Toks virsmas romantikai suteikia gilesnį atspalvį: viena ūko pusė tarsi sako „myliu tave“, o kita – „iki kol mus išskirs mirtis“.
Vėrinio ūkas
Jei kada nors svajojai mylimajam ar mylimajai ant kaklo užkabinti žibančias žvaigždes, realybėje to, žinoma, geriau nebandyti. Tačiau danguje egzistuoja įspūdinga švytinčių nuolaužų kompozicija, galinti tapti tokio įsivaizduojamo papuošalo įkvėpimu.
Vėrinio ūkas susiformavo tuomet, kai viena iš dvinarės sistemos žvaigždžių tapo raudonąja milžine ir, tiesiogine to žodžio prasme, prarijo savo palydovę. Astronomai šį etapą vadina bendro apvalkalo faze. Žvaigždėms spiralės trajektorija artėjant vienai prie kitos, į tarpžvaigždinę erdvę buvo išmesti išoriniai milžinės sluoksniai, suformavę vis labiau besiplečiantį žėrinčių „deimančiukų“ žiedą.
Šis objektas primena fejerverkus, nereikalingų sluoksnių nusimetimą ir artėjimą iki tvirčiausio apsikabinimo.
Širdies ūkas
Širdies ūkas atrodo kaip akivaizdi meilės simbolio iliustracija: jo forma primena stilizuotą širdį. Vis dėlto jo reikšmė kur kas platesnė nei vien vizualus panašumas.
Šis ūkas yra didžiulio žvaigždėdaros debesyno Kasiopejos žvaigždyne dalis. Jo švytėjimą sukuria jaunos, karštos ir itin ryškios žvaigždės – jų spinduliuotė jonizuoja aplinkinį dujų ir dulkių debesį.
Širdies ūkas – tai šilta, kūrybinga kosmoso galia, aktyvi „žvaigždžių gimdykla“, kurioje gimsta naujos žvaigždės ir Visata prisipildo šviesos.
Žiedo ūkas
Jei ką nors myli – „užmauk žiedą“. Panašu, kad mirštanti žvaigždė Žiedo ūke tai atliko beveik tiesiogine prasme.
Vis dėlto šis objektas nėra plokščias žiedas. Tai trimatė dujų sfera, kurią į tarpžvaigždinę erdvę išmetė į baltąją nykštukę virstanti, į Saulę panaši žvaigždė.
Dujų apvalkalas vis dar plečiasi ir ilgainiui visiškai išsisklaidys. Kosminiais masteliais planetiniai ūkai gyvuoja labai trumpai – vos dešimtis tūkstančių metų. Tačiau centre esanti baltoji nykštukė išliks daug ilgiau: manoma, kad vėliau tokios žvaigždės pamažu kristalizuojasi į anglies darinius, tarsi milžiniškus kosminius deimantus.
Persėjas ir Andromeda
Dar senovėje meilės istorijos būdavo „užrašomos“ žvaigždėse. Mitinė Persėjo ir Andromedos legenda pasakoja apie gražią mergelę, siaubingą pabaisą, narsų gelbėtoją ir galiausiai išsiskleidusią meilę.
Ši istorija įamžinta danguje – Persėjo ir Andromedos žvaigždynuose, esančiuose greta vienas kito. Tarsi tam, kad jie amžinai liktų šalia, o jų meilės pasakojimas ir toliau spindėtų žvaigždžių šviesoje.
Tislit ir Isli
Ne visos žvaigždės ar egzoplanetos turi tikrus, o ne vien kataloginius pavadinimus. Tačiau viena ypatinga pora jų sulaukė: į Saulę panaši žvaigždė WASP-161 ir ją glaudžiai apskriejanti dujinė milžinė WASP-161b, oficialiai pavadintos Tislit ir Isli – amazigų (berberų) kalba tai reiškia „nuotaka“ ir „jaunikis“.
Legenda pasakoja apie dviejų kariaujančių genčių įsimylėjėlius, kuriems buvo uždrausta susituokti. Sakoma, kad jų ašaros suformavo du netoliese esančius Maroko ežerus, taip pat pavadintus Tislit ir Isli. Dabar šie vardai spindi danguje – tarsi pagaliau visiems laikams sujungta pora.
Rožinis pasaulis
Kas galėjo pagalvoti, kad net planetos gali „raudonuoti“? Viena egzoplaneta šiam apibūdinimui puikiai tinka – bent jau stebint tam tikroje šviesoje. GJ 504 b, maždaug keturis kartus masyvesnė už Jupiterį, yra viena iš nedaugelio egzoplanetų, kurią astronomams pavyko nufotografuoti tiesiogiai.
Infraraudonųjų spindulių stebėjimuose GJ 504 b atrodo ryškiai rausva, beveik fuksijos spalvos. Šį atspalvį lemia iš jos atmosferos sklindanti šiluma. Nors ši planeta nėra karščiausia žinoma egzoplaneta, ji, tikėtina, yra viena „rožiniausių“ Visatoje.
Galaktinė rožė
Visata knibžda galaktikų, kurios kartais įsitraukia į sudėtingą orbitinį „šokį“, galintį baigtis susiliejimu. Viena įspūdingiausių porų, gražiai įkūnijanti kosminę romantiką, yra galaktikos Arp 273.
Sukdamosi viena apie kitą, jos gravitaciškai veikia ir deformuoja viena kitos spiralines vijas. Žvelgiant iš Žemės, dabartinė jų forma primena milžinišką, kosmose pražydusią rožę.
Gal tai ir nėra meilė žmogiškąja prasme, tačiau net griežtų fizikos dėsnių valdomi kosminiai procesai kartais sukuria vaizdus, kurie primena romantiką ir grožį tokiais mastais, kad juos sunku aprėpti vaizduote.
